Kai šuo iš ištikimybės miršta ant savo šeimininko kapo – ar tai tik instinktas, ar meilės ženklas? Kai katinas apgaulingai išvengia bausmės už sudaužytą vazą – ar jis turi sąžinę, ar tik apsimeta? Viduramžiais šie klausimai kėlė ne mažesnes aistras nei diskusijos apie angelų lytį ar rojaus geografiją.
Viduramžių mąstymą apie gyvūnus stipriai formavo Aristotelis, kuris teigė, kad siela yra trijų tipų: augalinė – veikianti augimą ir maitinimąsi, jautrioji – suteikianti pojūčius bei emocijas, ir racionalioji – kuri leidžia mąstyti, priimti moralinius sprendimus. Gyvūnai, anot jo, turi tik pirmas dvi. Jie jaučia skausmą, džiaugsmą, baimę – bet negali mąstyti abstrakčiai ar rinktis tarp gėrio ir blogio. Šv. Tomas Akvinietis pritarė šiai nuostatai, sakydamas: „Gyvūnų siela yra mirtinga – ji žūva su kūnu.“ Bet čia slypi paradoksas: jei gyvūnai jaučia, bet neturi amžinos sielos, ar jų kančia yra mažiau tikra už žmogaus?
Kai šv. Pranciškus pamokslavo paukščiams, o vilkas Gubijuje sutiko gyventi taikiai su žmonėmis, tai buvo kultūrinis seismas. Jis matė gyvūnus ne kaip biologines mašinas, bet kaip Dievo kūrybos dalį, vertą meilės. Netgi kalbėjo apie „brolį vilką“ ir „sesutę mirtį“ – lyg pripažindamas, kad jie turi dvasinį matmenį. Bet ar tai reiškia, kad katės ir šunys keliaus į rojų? Teologai griežtai atskyrė: gyvūnai neturi racionalios sielos, todėl negali būti išgelbėti. Tačiau šv. Bonaventūra rašė, kad rojus bus tobulo sutvėrimo atkūrimas – o jei taip, gal ten bus ir gyvūnų?
Viduramžių legendos pasakoja, kad gyvūnai regėjo tai, ko žmonės nematė. Šventųjų gyvūnai atpažindavo velnius, kuriuos žmonės ignoruodavo. Avys klausėsi šventųjų pamokslų geriau nei parapijiečiai. Hildegarda iš Bingeno tvirtino, kad gyvūnai turi „proto šviesą“, bet ne žmogaus protą. Tai panašu į šiuolaikinę idėją, kad gyvūnai turi sąmonę, bet ne savimonę.
Viduramžiais buvo net atvejų, kai gyvūnus teisdavo už nusikaltimus: kiaulės ir pelės buvo kaltinamos velnio įtaka ir sudeginamos, tardydavo gyvūnus, lyg šie galėtų atsakyti. Tai rodo, kad žmonės nesugebėjo apsispręsti – jei gyvūnas neturi sielos, kodėl jį baudžia kaip moralinį subjektą?
Visa tai atspindi mūsų pačių dilemą. Jei gyvūnai turi tik jausmus, bet ne sielą – ar tai pateisina jų eksploatavimą? Jei jie turi dvasinį matmenį – ar mes esame tik dar viena rūšis, o ne „Dievo vainikas“? Šv. Tomas sakė, kad meilė Dievui turėtų padaryti mus švelnesnius ir gyvūnų atžvilgiu, net jei jie negali būti išgelbėti. Galbūt tikrasis klausimas yra ne ar jie turi sielas, o ar mes turime pakankamai meilės, kad pripažintume jų vertę.
Atsakymas priklauso nuo to, ar sielą supranti kaip nemirtingą protą, ar kaip gyvybės kibirkštį. Jei tai gyvybės alsavimas – tada gyvūnai ją tikrai turi.
Biblija apie gyvūnų sielas kalba ne taip tiesiogiai, kaip norėtume – bet palieka intriguojančių užuominų.
Pavyzdžiui, Pradžios knygoje (Pr 1, 30) sakoma, kad gyvūnams, kaip ir žmonėms, Dievas suteikė „gyvybės kvapą“ (nefeš chaja hebrajiškai) – tą patį žodį, kuris naudojamas ir apibūdinti žmogaus gyvybei. Tai reiškia, kad gyvūnai nėra vien tik kūnai – jie turi Dievo įkvėptą gyvybę.
Taip pat Koheleto (Mokytojo) knygoje (Koh 3,19–21) iškeltas labai tiesus klausimas:
„Žmogaus ir gyvulio lemtis ta pati. Kaip vienas miršta, taip miršta ir kitas… Kas žino, ar žmogaus dvasia kyla aukštyn, o gyvulio – leidžiasi žemyn į žemę?“ (Koh 3,19–21)
Tai nereiškia, kad Biblija teigia, jog gyvūnai turi nemirtingas sielas – bet ji neuždaro durų. Tai daugiau kvietimas mąstyti nei draudimas tikėti. Biblija dažnai kalba apie gyvūnus kaip apie Dievo kūrinius, vertus globos, priežiūros, net poilsio – pavyzdžiui, net jų poilsis buvo įtrauktas į šabo įsakymą (Iš 20,10).
O Izajo pranašystėje apie būsimojo pasaulio taiką sakoma:
„Vilkas gyvens kartu su avinėliu, leopardas gulės šalia ožiuko…“ (Iz 11,6)
Kai kuriems tai – poetiška metafora, bet kiti mato užuominą, kad net gyvūnai turės dalį atnaujintoje kūrinijoje.
Biblija nesako aiškiai, kad gyvūnai turi nemirtingas sielas, bet nedrįsta jų ir atmesti. Tai tarsi švelnus Dievo tylėjimas – paliekantis vietos meilei, vilčiai ir švelniai paslapčiai.