Mes visi turime tą šešėlį – vidinį balsą, kuris sako „pavydėk“, „slėpk“, „keršyk“, „patingėk“, „būk geresnis už kitus“. Visi turim. Tik skiriasi, kaip su tuo elgiamės: vieni ignoruoja, kiti nekenčia, treti apsimeta, kad jo nėra. Bet ar įmanoma… susidraugauti?
Ne ta prasme, kad reikia savo blogį pateisinti. Ne. Bet gal galima jį pažinti. Suprasti, iš kur jis kyla. Nes dažnai tai, ką vadiname „blogiu“, tėra neišgydyta žaizda. Baimė, kuri pasidengė pyktimi. Skausmas, kuris pavirto panieka. Ilgesys, kuris prabilo per ego. Ir jei nuolat bėgam nuo šito savo šešėlio, jis vis tiek grįžta – naktimis, sapnuose, reakcijose, žodžiuose, kurių nenorėjom tarti.
Jėzus, kai ėjo į dykumą, tenai sutiko blogį akis į akį. Net ne su žmonėmis, o su pačiu velniu. Ir nesutriko. Nes blogį reikia atpažinti, kad jis netaptų mumis.
Susidraugauti – tai nereiškia paklusti. Tai reiškia pažvelgti į savo silpnumą be paniekos. Pasakyti: „Taip, aš kartais pykstu. Aš kartais pavydžiu. Aš bijau.“ Ir tik tada galima pradėti keistis – ne iš gėdos, o iš sąmoningumo. Ne slopinti, bet perkeisti.
Yra senas posakis: tai, ką stumi į šešėlį, valdo tave. Tai, ką priimi į šviesą – tampa tavo dalimi, kurią gali apvalyti, sutvarkyti, paversti jėga.
Vidinis blogis dažnai slepia talentą, kuris neturėjo kur išsiskleisti. Agresija gali virsti ryžtu. Puikybė – sveiku pasitikėjimu. Baimei suteikus žodžių – ji tampa drąsa. Bet tik tada, kai mes su tuo kalbamės, o ne bėgam.
Tad ar galima susidraugauti su savo vidiniu blogiu? Taip, jei suprasime, kad tai nėra mus apibrėžianti galutinė tamsa. Tai kvietimas į darbą su savimi. Tai vieta, kur Dievo šviesa gali pasiekti giliausias gelmes. Ir ten, kur buvom silpni – galim tapti tikri.
Blogis bijo šviesos. Bet jei jį įsileidi į sąmonę, ne iš meilės jam, o iš troškimo būti visaverčiu – jis praranda valdžią. Ir tada pradedi gyventi iš tikrųjų – ne kaip „tobulas žmogus“, o kaip žmogus, kuris nebijo savo šešėlio. Nes žino, kad šviesa jį apšviečia. Visą. Ir nieko nebijo.