Tai klausimas, kuris ne visada garsiai ištariamas bažnyčioje, bet dažnai tyliai kirba žmogaus širdyje. Jį gali užduoti ne tik skeptikas ar netikintis, bet ir tikintis, kuris ilgisi atsakymo: ar Dievo meilė sąlyginė? Ar ji duodama tik tiems, kurie tiki, meldžiasi, seka Jo įstatymais? O kas, jei kažkas nuoširdžiai gyvena ieškodamas tiesos, bet neturi tikėjimo? Ar Dievas jam sako – „ne“?
Jei nuoširdžiai – daug kas mūsų religiniuose ratuose kalba taip, lyg Dievo meilė būtų klubas su įėjimo kontrole. Tikintysis – vidun, netikintysis – lauk. Bet pažvelgus į Evangelijas, matome visai kitokį Dievą. Jėzus neieškojo tobulai tikinčių. Jis sėdėjo prie stalo su muitininkais, kalbėjosi su pagonėmis, gynė paleistuvę, neliepė pirma išpažinti, o tik tada mylėjo. Jo meilė ėjo pirma – kaip kvietimas, kaip dovana, kaip tylus šnabždesys: „Aš tave myliu. Ar tu nori ateiti?“
Tai gal Dievui net nerūpi, ar žmogus tiki? Rūpi. Bet gal ne taip, kaip mes įsivaizduojame. Dievui rūpi ne deklaracija, ne pažymėjimas, kad „esu tikintis“, o širdis. Dievui rūpi, kai žmogus kovoja, ieško, abejoja. Kai žmogus, net nežinodamas, ar Dievas yra, vis tiek daro gera, vis tiek renkasi atleisti, vis tiek sako „taip“ gyvybei, gėriui, artimui.
Kai kurie teologai sako, kad tikėjimas kartais gyvena net ten, kur žodžiais jis neįvardijamas. Kad žmogus, kuris niekada nesimeldė, bet myli, saugo, gydo, duoda – jis galbūt gyvena arčiau Dievo, nei tas, kuris daug kalba apie Dievą, bet širdyje – tuštuma ar puikybė.
Meilė, jei ji tikra, nesirenka tik patogių žmonių. Dievo meilė nėra atlygis. Ji nėra atlyginimas už gerą elgesį. Ji – kilmė. Pradžia. Pagrindas. Ir net jei žmogus nusisuka nuo Dievo, Jis nenustoja žiūrėti į jį su meile. Kaip tėvas, kuris laukia sugrįžtančio vaiko, net jei šis išėjo be atsisveikinimo.
Jei sakytume, kad Dievas nemyli netikinčių – tai reikštų, kad Dievo meilė ribota. O ribota meilė – jau nebe Dievo. Tai žmogaus sugalvotas modelis. O Dievas, jei Jis tikrai Dievas, myli ne todėl, kad tu tiki. O todėl, kad Jis yra Meilė.
Tai nereiškia, kad tikėjimas nereikalingas. Jis atveria akis, leidžia labiau priimti, giliau matyti, gyventi sąmoningai. Bet Dievo širdis – atvira. Ji nebijo mūsų abejonių. Ji nesusitraukia, kai mes sakome: „Aš nežinau.“ Ji tik tyliai pasilieka šalia. Ir laukia. Ne iš reikalo. O iš meilės.