Religinė tradicija,kurią vadiname induizmu, formavosi ne mažiau kaip 5000 metų.Tačiau toks jo pavadinimas žinomas tik maždaug nuo 1200, kai užpuolikams musulmonams teko atskirti Indijos tautų tikėjimą nuo savojo.Induizmas kilęs iš persų kalbos žodžio hindu, kuris reiškia “Indijos”, “indiškas”.Tačiau patys indai savo tikėjimą laiko amžinu mokymu ar įstatymu, tuo pabrėždami, kad jų išpažįstama religija yra apreikšta, “duota”.
Induizmas neturi nei įkūrėjo, nei pranašo, nei jokios konkrečios ekleziastinės ar institucinės struktūros, išdėstytų pažiūrų sistemos.Pabrėžiamas veikiau gyvenimo, o ne mąstymo būdas. “Induizmas- veikiau kultūra nei tikėjimas”.Ne kiekvienas, kas gimęs Indijoje, yra praktikuojantis induistas.Tačiau tvirtinama, kad “visi jie yra induistai, nes gimę indais”.Pavadinimas rodo, kad visus induizmo išpažinėjus jungia jų indiška kilmė.
Tikėjimas- vienas ar daugelis?
Induizmas apima daugybę religinių įsitikinimų.
· Daugelis induistų vienaip ar kitaip tiki vieną dievą, tačiau esama ir tokių, kurie netiki.
Kai kurie induistai įsitikinę, kad pagarba visoms gyvoms būtybėms reikalauja maitintis vegetariškai: kiti aukoja gyvulius šventyklose ir upės pakrantėje džiaugsmingai dalijasi kepta mėsa.
Kai kurie induistai garbina Šyvą, kiti Višnų ar jo inkarnacijas, avaturus, dažniausiai Krišną ir Ramą, treti- šventyklų deives.
Vieno kaimo gyventojai nebūtinai garbina dievą taip pat kaip kaimynai.
Vienas induistas garbina vienatinį dievą, kitas- keletą dievų, o gal ir daugelį, o trečias- nė vieno.
Neretai induistai tiki viena dievą ir kartu išpažįsta keletą dievų- kaip šio apraiškas.
Induisto aukščiausiosios dievybės samprata gali būti įasmeninta, gali būti visai beasmenė.
Sakoma, kad induizmas jungia daugelį kultų ir papročių, šis tikėjimas- tikras “idėjų ir dvasinių aspiracijų koliažas”.Kažin tada, ar įmanoma kalbėti apie “induizmą” vienaskaita, o gal egzistuoja “induizmų”?
Mūsų laikais visam induizmui būdinga reinkarnacijos arba transmigracijos samprata.Krikščioniškasis mąstymas pabrėžia, kad dorai nugyventi vieną šį gyvenimą, išganymą sieja su atskiru individu, tegul ir nepaneigdamas grupės ar visumos, o induistų gyvenimo koncepcija- tai nepaliaujama gyvybės tėkmė per daugelį egzistencijų.Būtent tai ir išreiškia sansaros samprata, ji nusako šį gyvenimo bangavimą nuo gimimo iki mirties, o tuomet vėl į nauja gimimą.Tokia samprata ribotą istorinį akimirksnį pailgina iki begalės metų.
Kur tik indai keliaudavo, ten jie skleidė ir savo kultūrą bei religiją, o pasklido jie ir po Amerikos žemyną, ir Ramiojo vandenyno pakrantėse, ir po Afriką, ir po Jungtinę Karalystę.Indų svamių ir guru sutiksime daugelyje Europos ir Amerikos kraštų, o Hare Krišna grupių taip pat jau susikūrę visur.
INDŲ DIEVAI
Vedų laikotarpio dievai
Agnis- gamtos gyvybės teikėjas, ugnies ir aukojimo dievas.
Indra- dangaus valdovas, karo dievas.
Varūna- kosminės tvarkos saugotojas, turi teisę bausti ir apdovanoti.
Iki arijų laikotarpio dievybės, garbinamos ir dabar
Brahma- kūrėjas, visų kūrinių viešpats, visatos kūrėjas, jos įkūnytojas ir dvasia, tad nėra jam skirtų šventyklų.
Sarasvati- Brahmos moteriškas atitikmuo.Išminties, mokslo tiesos deivė.
Višnus-saugotojas, žmonių lemties lėmėjas.Priartėja prie žmonių per dešimt savo įsikūnijimų, avaterų.Paprastai būna geras.
Lakšmi- Višnaus moteriškas atitikmuo.Laimės ir grožio deivė.
Dešimt Višnaus avaturų- Matsija, Kurma, Varaha, Narasimha,Vamana, Parušarama, Ramačandra, Krišna, Buda, Kalki.
KAIP MELDŽIASI IR ŠVENČIA INDUISTAI
Arijų laikotarpiu induizmo išpažinėjai melsdavosi atvirame ore, dažniausiai susirinkę aplink šventąją ugnį.Paprotys melstis šventykloje tikriausiai atsirado sekant ankstyvosiomis Indo slėnio religijomis.Pirmąsias šventyklas induistai rentė iš medžio, todėl jos neišliko.Vėlesniąsias jau statydavo pagal karališkųjų rūmų modelį.Kadangi induistai tikėjo, kad dievai gyvena kalnuose, tai šventyklas daugiausia statydavo kalnų būsto stiliumi.Šie statiniai turėdavo bokštą ir sienas, jų centre stūksodavo dievybių atvaizdai, o šiuos supdavo daugybė kitų dvasinio pasaulio gyventojų simbolių.
Šventykloje
Idant įtiktų reikliesiems dievams maldininkai pirmiausia privalo atlikti apsišvarinimo ritualą, o tik paskui jau artintis prie dievo.Pavyzdžiui, dievo Vaišnavito rytinį pagarbinimą sudarė 16 ritualinių veiksmų, tokių kaip kojų nusimazgojimas, burnos išsiskalavimas, maudymasis, rengimasisis, kvėpavimas bei valgymas.
Atliekant šiuos ritualus buvo giedami himnai, skambinama varpais, smilkomi smilkalai ir grojama ritualinė muzika.Šventyklos statulą dieną valgydindavo ir girdydavo gaivinančiais gėrimais, o naktį guldydavo lovon!Statula yra ir dievo buvimo namuose, ir pačių namų simbolis.
Maldose kartais dalyvauja ir šventikas, kuris susirinkusiems garbintojams paskaito ištrauką iš Vedų.Pasimeldęs tikintysis palieka šventykloje auką- gėlių arba pinigų ir apeina aplink altorių, pasisukęs į jį dešiniuoju petim.Maldos šventykloje nėra griežtai kongregacinės, jos labai individualios.Todėl atlikti ritualus namuose beveik tas pats kaip ir pasimelsti šventykloje.
Namuose
Tikinčiojo priedermės namuose skiriasi, nelygu kokiai jis priklauso kastai: uoliausiai religines priedermes atlieka braminų kastos dvasininkai. Daugelyje namų pudžai būna atskira vieta su altorėliu, kur pastatoma mylimiausiojo dievo statula, o jeigu namai neturtingi- bent jau dievo atvaizdas ar paveikslėlis.Kai kurie turi ir mandalą, simbolinį visatos atvaizdą,- dažnai tai irgi būna paveikslėlis.Apsišvarinama vandeniu bei ugnimi, aukojamas maistas, smilkalai, gėlės bei spalvoti milteliai pasipuošti.Tikintysis meldžiasi iki juosmens , basas, sėdėdamas sukryžiavęs kojas ant žemės,akis įsmeigęs į savo nosies galelį ,atsukęs veidą į tekančią saulę.Tada jis gurkšteli vandens ir pakartoja Dievo vardą, paskui išpurškia vandenį aplink tą vietą, kur sėdi.Jis paliečia šešias savo kūno dalis tuo paženklindamas Dievo buvimą savyje, tada vėl kartoja maldas, medituoja, paskui vėl padeklamuoja Gajatri mantros žodžius.Šventųjų atvaizdams paaukoja vandens ir vėl pakartoja eilutes iš Vedų.Atnašavimą užbaigia vandens paaukojimu bei nusilenkimu. Panašios ir vakarinės apeigos, tik tai jos trumpesnės.Vidudienio maldų metu kartais pasišnekama su mokytoju (guru).
Šventės
Šventės daugiausiai susijusios su metų laikų kaita, tačiau į jas įtraukiami ir mitai iš Ramajanos bei pasakojimai apie Krišnos darbus.
Populiariausia iš visų yra Holi šventė.Tai pavasario šventė, skirta Krišnai: jos metu užmirštami visi kastų draudimai, negalioja jokie tabu. Šioje šventėje labai ryškus malonumų pradas.
Divali- rudens šventė, šviesos, žiburių šventė.Tarsi atkartodami dievų gyvenimo ciklus, į šventas vietas traukia maldininkai, šimtai tūkstančių jų susirenka tokiuose religiniuose miestuose kaip Vrindabanas, Varanasis bei Alahabadas.