Apaštališkasis laiškas „Ad Apostolicae“, paskelbtas 1851 m. rugpjūčio 22 d., yra dokumentas, kuriame buvo pabrėžiama būtinybė saugoti tikėjimo grynumą ir vienybę tarp tikinčiųjų. Dokumentas atskleidžia Bažnyčios siekį išlaikyti apaštališkąją tradiciją ir jos skleidžiamą mokymą, kuris sudaro tvirtą pagrindą krikščioniškojo gyvenimo principams. Laiške išryškinama Bažnyčios misija užtikrinti, kad tikėjimo tiesos būtų perduodamos iš kartos į kartą nesumažėjus jų vertingumui.
„Ad Apostolicae“ pavadinimas pats savaime primena apie apaštališkąją kilmę ir jos reikšmę. Bažnyčia grindžia savo tikėjimą Šventojo Rašto mokymais ir tradicija, kuri yra perduota nuo pirmųjų apaštalų laikų. Laiške pabrėžiama, kad tikėjimo išsaugojimas nėra vien institucinis veiksmas. Jis taip pat yra kiekvieno tikinčiojo pareiga, nes nuo to priklauso, ar tikėjimo šviesa bus perduota ateities kartoms. Laiške cituojami apaštalo Pauliaus žodžiai: „Išlaikyk, ką tau patikėjau, bėk nuo nešvaraus mokymo, nes tai tik sugadina tikėjimo žodžius.“ Šis kvietimas rodo tikėjimo apsaugos svarbą kiekvieno žmogaus gyvenime.
Dokumente ypač akcentuojamas autoriteto vaidmuo tikėjimo perdavime. Bažnyčios hierarchija yra laikoma atsakinga už mokymo vientisumą ir dvasinį vadovavimą tikintiesiems. Autoritetas nėra suvokiamas kaip valdymo priemonė, bet kaip tarnystė, skirta padėti žmonėms geriau suprasti Dievo valią ir laikytis moralės normų. Laiške pabrėžiama, kad popiežius ir vyskupai turi ypatingą atsakomybę, nes jie yra įpareigoti ginti Bažnyčios mokymą nuo klaidingų doktrinų ir neteisingo aiškinimo. Šioje vietoje buvo atkreiptas dėmesys į Šventojo Rašto žodžius: „Kas mane klauso, klauso ir mano Tėvą.“
Laiške „Ad Apostolicae“ išryškinamas tikėjimo santykis su visuomene. Tikėjimo gyvenimas nėra atskirtas nuo kasdienybės. Tikėjimas veikia kaip kelrodė žvaigždė žmogaus veiksmams, sprendimams ir poelgiams. Laiško turinyje akcentuojama, kad krikščioniškoji moralė yra pagrindinis socialinės tvarkos elementas, kuris padeda išlaikyti darną tarp asmenų ir bendruomenių. Dokumente minima, jog tikėjimo nuostatų laikymasis padeda siekti teisingumo ir taikos.
Apaštališkasis laiškas „Ad Apostolicae“ nagrinėja iššūkius, su kuriais susiduria Bažnyčia. Dokumente aptariama, kaip išorinės įtakos gali grėsti tikėjimo grynumui ir vienybei. Pabrėžiama, kad tikintieji turi būti budrūs ir nepasiduoti mokymams, kurie prieštarauja Evangelijos dvasiai. Laiške cituojami žodžiai: „Ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo.“ Šis raginimas atspindi atsakomybę už dvasinį atpažinimą ir tikėjimo tiesų įvertinimą.
Laiške nurodoma, kad mokymas apie tikėjimą ir dorovę privalo būti teisingai perduodamas visose gyvenimo srityse. Nuo mokyklų iki šeimos aplinkos, kiekviena erdvė turi būti pritaikyta tam, kad ugdytų tikinčiųjų supratimą apie Dievo valią ir Jo mokymą. Dokumente minimas pavyzdys, kaip Bažnyčia siekia užtikrinti, kad jaunimo auklėjimas remtųsi Šventojo Rašto ir Tradicijos nuostatomis, kurios yra pamatinės žmogaus dvasiniam gyvenimui.
Apaštališkasis laiškas „Ad Apostolicae“ yra Bažnyčios mokymo dokumentas, skatinantis išlaikyti apaštališkąją tradiciją ir perduoti tikėjimo tiesas nesusilpnėjus jų reikšmei. Jis primena apie kiekvieno žmogaus atsakomybę gyventi tikėjimu, prisidėti prie dvasinio augimo ir saugoti tikėjimo vienybę pasaulyje, kuriame vyksta nuolatiniai pokyčiai.
Apaštališkasis laiškas yra specifinė dokumento forma, todėl tai yra ir laiškas, ir dokumentas. Apaštališkieji laiškai paprastai rašomi popiežiaus tam tikrai temai ar klausimui aptarti ir yra skirti konkrečiai auditorijai, pavyzdžiui, vyskupams, tikintiesiems ar visai Bažnyčiai. Jie yra oficialus Bažnyčios dokumentas, turintis tam tikrą autoritetą, bet paprastai nėra tokio pat svarumo kaip enciklikos ar dogmatiniai apibrėžimai.