Šventasis Anzelmas Kenterberietis (1033–1109) buvo vienas iškiliausių viduramžių teologų, filosofų ir Kenterberio arkivyskupas, žinomas dėl savo įtakos scholastinei teologijai bei filosofijai. Jis laikomas „skolastikos tėvu“, nes jo darbai sudarė filosofinį ir teologinį pagrindą, ant kurio buvo statoma vėlesnė scholastinė tradicija. Anzelmas gimė Aostos mieste (dabartinėje Italijoje), kilęs iš kilmingos šeimos. Anksti jautė pašaukimą vienuoliškam gyvenimui, ir nors tėvas tam priešinosi, galiausiai Anzelmas pasirinko vienuolystę.
Anzelmas tapo benediktinu vienuoliu Beko vienuolyne Normandijoje, kur pradėjo gilintis į filosofiją ir teologiją. Jis greitai išgarsėjo dėl savo intelekto ir tapo vienuolyno vadovu, o vėliau – prioru. Šiame laikotarpyje jis parašė vienus svarbiausių savo veikalų, įskaitant „Monologioną“ ir „Proslogioną“, kuriuose nagrinėjo Dievo prigimtį ir egzistavimą. Anzelmo „ontologinis Dievo buvimo įrodymas“, pateiktas „Proslogione“, tapo vienu žymiausių ir daug diskusijų sukėlusių filosofinių argumentų viduramžių ir šiuolaikinėje filosofijoje.
Ontologinis įrodymas teigia, kad Dievas, kaip „didžiausia galinti mąstyti būtybė“, turi egzistuoti realybėje, nes neįmanoma mąstyti apie ką nors didingesnį už tai, kas egzistuoja tik mintyse. Šis argumentas buvo aptariamas ir ginčijamas per visą filosofijos istoriją, pradedant nuo Tomo Akviniečio iki modernių filosofų, tokių kaip Immanuelis Kantas.
1078 metais Anzelmas tapo Beko vienuolyno abatu, o vėliau, 1093 metais, buvo paskirtas Kenterberio arkivyskupu. Būdamas arkivyskupu, jis turėjo susidurti su Anglijos karaliaus Vilhelmo II ir Henriko I spaudimu, kurie siekė kontroliuoti Bažnyčią. Anzelmas tvirtai gynė Bažnyčios autonomiją nuo karališkosios valdžios, o tai lėmė jo du kartus vykusią tremtį. Nepaisant sunkumų, jis liko ištikimas savo tikėjimui ir Bažnyčios laisvės principams.
Be filosofinių darbų, Anzelmas svariai prisidėjo ir prie teologijos plėtros. Jo veikalas „Cur Deus Homo“ („Kodėl Dievas tapo žmogumi“) buvo esminis krikščioniškosios soteriologijos (mokymo apie išganymą) kūrinyje, kuriame jis išsamiai aptarė Kristaus įsikūnijimo ir atpirkimo prasmę. Šiame veikale Anzelmas išvystė „pasitenkinimo teoriją“, teigdamas, kad Kristus tapo žmogumi, kad atpirktų žmonijos nuodėmes, grąžindamas Dievui deramą garbę ir teisingumą.
Šventasis Anzelmas buvo kanonizuotas 1494 metais, o jo atminimas švenčiamas balandžio 21 dieną. Jis laikomas didžiu Bažnyčios mokytoju ir vienu svarbiausių teologų viduramžių krikščionybėje.