Amoris Laetitia („Meilės džiaugsmas“) – tai apaštališkasis paraginimas, kurį popiežius Pranciškus paskelbė 2016 m. balandžio 8 d., apibendrindamas dviejų Vyskupų sinodų svarstymus apie santuoką ir šeimą. Tai vienas iš jautriausių ir šilčiausių dokumentų, kuriame popiežius kalba ne kaip teisėjas, o kaip tėvas, kviesdamas į meilę, kantrybę ir atvirumą.
Dokumentas skirtas visoms šeimoms – ir idealioms, ir pažeistoms, ir ieškančioms, o taip pat tiems, kurie dirba su šeimomis pastoracijoje. Popiežius neslepia, kad šeima yra sudėtinga, bet taip pat pabrėžia, jog būtent joje Dievas veikia labai subtiliai – per kasdienybės džiaugsmus ir kančias, per atleidimą, augimą, kantrybę.
Jis rašo: „Niekas nėra tobulas. Santuoka – tai nuolatinis augimo kelias.“ (AL, 37) – ši frazė tapo savotišku dokumento šūkiu. Meilė čia suprantama ne kaip trumpalaikė emocija, o kaip ilgo kelio ištikimybė – su pakilimais, nuosmukiais ir malonės palyda.
Dokumente akcentuojama, kad Bažnyčia neturi būti nutolusi nuo šeimų realybės, net jei jos „netelpa į idealą“. Popiežius sako: „Reikia žengti su jomis, reikia būti šalia, reikia girdėti, o ne tik mokyti.“ (AL, 312)
Čia keletas reikšmingų citatų iš Amoris Laetitia:
„Santuoka nėra sustingusi būsena, bet dinamiškas kelias, kuris vystosi per visą gyvenimą.“ (AL, 121)
„Kiekviena santuoka yra savotiškas „išganymo planas“ – ne dėl to, kad sutuoktiniai tobuli, bet todėl, kad Dievas ten veikia.“ (AL, 78)
„Meilė nėra jausmas, kuris atsiranda ir dingsta. Ji yra valios sprendimas, noras gerovės kitam.“ (AL, 94)
„Kartais tylus buvimas šalia yra geriausia pagalba, kokią galime suteikti vienas kitam.“ (AL, 234)
„Meilės džiaugsmas, išgyvenamas šeimoje, yra ir Bažnyčios džiaugsmas.“ (AL, 1)
Šis dokumentas dažnai vadinamas sielovadišku lūžiu, nes vietoje griežtų normų siūlo nuolankų palydėjimą, supratimą ir viltį. Tai kvietimas šeimai – ne kaip idealui, bet kaip šventumo kelionei, kuri vyksta per tikro gyvenimo dulkes, o ne tik per šventines apeigas.