Šventasis Albertas Didysis (Albertus Magnus) yra vienas iškiliausių viduramžių mokslininkų, filosofų ir teologų, kuris ne tik praturtino Bažnyčią savo dvasiniais raštais, bet ir padarė reikšmingą indėlį į mokslo ir filosofijos pasaulį. Jis gimė apie 1200 m. Vokietijoje, nedideliame Lauingeno mieste. Albertas buvo kilęs iš kilmingos šeimos, tačiau dar jaunystėje jis pajuto pašaukimą tarnauti Dievui ir įstojo į dominikonų ordiną, kur tapo vienu iš garsiausių intelektualų.
Albertas Didysis buvo žinomas dėl savo plačių žinių įvairiose srityse. Jo mokslinis interesas apėmė ne tik teologiją, bet ir gamtos mokslus – botaniką, chemiją, geologiją, astronomiją, zoologiją, ir fiziką. Jis siekė suderinti mokslą ir tikėjimą, laikydamas, kad visos gamtos ir pasaulio studijos gali atvesti žmogų prie Dievo pažinimo. Albertas Didysis pirmasis tarp Vakarų mokslininkų plačiai naudojo Aristotelio filosofiją ir gamtos mokslus, ir tai padėjo jam pelnyti „Universaliojo daktaro“ (Doctor Universalis) vardą.
Vienas iš jo garsiausių mokinių buvo šventasis Tomas Akvinietis, su kuriuo Albertas glaudžiai bendradarbiavo ir prisidėjo prie to, kad Vakarų intelektualinė tradicija pripažintų Aristotelio filosofiją kaip tinkamą priemonę Bažnyčios doktrinoms išreikšti.
Albertas Didysis taip pat tapo žymiu teologu. Jis gilinosi į krikščionių teologiją ir savo raštuose aptarė platų spektrą temų, susijusių su žmogaus pažinimu, Dievo prigimtimi, morale ir gėriu. Albertas laikėsi nuomonės, kad tikėjimas ir protas gali eiti kartu ir kad gamtos tyrimas padeda suprasti Dievo kūrinijos grožį bei sudėtingumą.
Jo garsus posakis: „Mokslas nepažeidžia tikėjimo, jei tikėjimas yra tikras ir mokslas teisingas,“ puikiai atspindi jo požiūrį į mokslo ir tikėjimo santykį.
Kaip vyskupas, Albertas tarnavo Kelne, kur didelį dėmesį skyrė mokymui ir dvasinei drausmei. Nors jis buvo paskirtas į aukštas bažnytines pareigas, jis ir toliau tęsė savo mokslinius tyrimus ir rašė gausius veikalus. Albertas laikomas vienu iš viduramžių scholastikos pradininkų, nes jis sistemingai apžvelgė ir mokė įvairiausių mokslo sričių, laikydamasis krikščioniško tikėjimo rėmų.
Albertas Didysis mirė 1280 m. lapkričio 15 d. Kelne, sulaukęs apie 80 metų. Jo palikimas tapo svarbiu pavyzdžiu tiek Bažnyčiai, tiek mokslui, nes jis įrodė, kad tikėjimas ir mokslas nėra priešingi, bet vienas kitą papildantys elementai žmogaus pažinimo kelyje. 1931 m. popiežius Pijus XI paskelbė Albertą šventuoju ir Bažnyčios mokytoju (Doctor Ecclesiae).
Penkios citatos iš Biblijos, kurios atspindi šv. Alberto filosofiją:
- „Dangus skelbia Dievo šlovę, ir jo rankų darbą skelbia dangaus skliautas.“ (Ps 19, 1)
- „Pažinkite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus.“ (Jn 8, 32)
- „Dievo didybė neištiriama.“ (Ps 145, 3)
- „Visa ištirkite, kas gera – laikykitės.“ (1 Tes 5, 21)
- „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu.“ (Mt 22, 37)
Šv. Albertas Didysis yra ypatingas pavyzdys, kaip žmogus gali derinti protą, tikėjimą ir meilę mokslui, o jo įtaka buvo neįkainojama tiek teologijoje, tiek filosofijoje ir moksluose.