Pradžios knygos 5, 5 eilutė: „Taigi iš viso Adomas gyveno devynis šimtus trisdešimt metų. Po to jis mirė“, atskleidžia Biblijos požiūrį į žmonijos pradžią ir Adomo, pirmojo žmogaus, gyvenimo trukmę. Ši ištrauka, kaip daugelis kitų Biblijos fragmentų, turi tiek tiesioginę, tiek simbolinę reikšmę, kurios galima nagrinėti įvairiais lygmenimis – istoriškai, teologiškai ir filosofiniu požiūriu.
Gyvenimas „devynis šimtus trisdešimt metų“ tiesiogiai sukelia klausimą apie žmogaus ir laiko santykį. Ar iš tikrųjų žmogus galėjo tiek ilgai gyventi? Daugelyje senovės tekstų, įskaitant Bibliją, žmonės buvo vaizduojami kaip ilgai gyvenantys, ir tai atspindi tam tikrą mitologinį požiūrį į žmonijos pradžią. Ši mintis gali simbolizuoti ankstyvųjų žmonių ryšį su Dievu, jų pirmapradį tyrumą ir buvimo pasaulyje pilnatvę.
Devyni šimtai trisdešimt metų galėtų būti metafora žmogaus ir laiko tėkmės harmonijai. Senovės kultūrose laikas buvo suvokiamas kitaip nei šiandien. Gyvenimas ilgas, nes žmogus nėra užspaustas laiko spaudimo, kaip šiuolaikiniame pasaulyje, kur skubėjimas, laiko trūkumas ir gyvenimo trumpumas yra dominuojančios temos. Šiuo atveju Adomo ilgas gyvenimas atspindi buvimą amžinybės perspektyvoje – tai būvis prieš pasaulį apėmus nuodėmei ir mirčiai.
Biblijos pasakojime Adomas ir kiti ankstyvieji patriarchai gyveno šimtus metų, o tai dažnai interpretuojama kaip ženklas, kad žmogus buvo sukurtas nemirtingas ir tobulas, bet dėl nuodėmės prarado šią dieviškąją savybę. Po Adomo nuopuolio (nuodėmės valgymo iš gėrio ir blogio pažinimo medžio), žmogaus santykis su gyvenimu ir mirtimi kardinaliai pasikeitė. Todėl Adomo 930 metų gyvenimas gali būti simboliškas žmogaus egzistencijos ir jo sąsajos su mirtingumu pradžiai. Nors Adomas nugyveno labai ilgai, jis vis tiek mirė – kaip ir buvo nulemta po jo nuopuolio. Tai priminimas apie nuodėmės pasekmes – mirtį, kuri įžengė į pasaulį per Adomo veiksmus.
Apaštalas Paulius laiške romiečiams rašo: „Kaip per vieną žmogų nuodėmė atėjo į pasaulį, o per nuodėmę – mirtis, taip mirtis perėjo į visus žmones, nes visi nusidėjo.“ (Rom 5,12). Ši citata rodo, kad Adomo gyvenimas ir jo mirtis tapo lemtingu momentu visai žmonijai. Nors Adomas gyveno ilgai, jo gyvenimo trukmė negalėjo išvengti mirties, nes nuodėmė sukūrė ribotumą, kuriame mirtingumas tapo esmine žmogaus egzistencijos dalimi.
Gyvenimas, trunkantis devynis šimtus trisdešimt metų, primena mums apie žmogaus siekį perprasti laiko paslaptį ir norą įveikti mirtį. Visais laikais žmonės troško ilgesnio gyvenimo arba netgi nemirtingumo. Šis siekis buvo aiškus ne tik senovėje, bet ir šiandien – moksliniai tyrimai, orientuoti į gyvenimo pratęsimą, amžinojo gyvenimo klausimai filosofijoje ir religijoje rodo, kad žmogus siekia išsaugoti gyvenimą ir perprasti mirties neišvengiamumą.
Senovės žydų kultūroje ilgas gyvenimas buvo laikomas Dievo palaiminimu ir ženklu, kad žmogus gyvena teisingai. Tad Adomo gyvenimas taip pat gali būti simbolis Dievo pirmapradžio plano – ilgalaikės žmogaus egzistencijos be skausmo, nuodėmės ir mirties.
Žvelgiant iš šiuolaikinės perspektyvos, „Adomas gyveno devynis šimtus trisdešimt metų“ gali būti suprantama kaip poetinė metafora arba mitologinė tradicija, pabrėžianti senovės žmonių suvokimą apie gyvenimo trukmę ir pasaulio tvarką. Adomo gyvenimo trukmė neturėtų būti interpretuojama pažodžiui, bet greičiau kaip būdas perteikti žmogaus pirmykštį artumą su Dievu, kuris buvo prarastas per nuodėmę.
Kaip sakė vokiečių filosofas Martinas Heideggeris: „Būti žmogumi reiškia būti-mirčiai“ – tai reiškia, kad žmogaus egzistencija yra neišvengiamai susijusi su mirtimi. Net jei Adomas nugyveno ilgą laiką, jo galutinis likimas vis tiek buvo mirtis, ir tai atspindi kiekvieno žmogaus neišvengiamą ribotumą ir mirtingumą.
„Adomas gyveno devynis šimtus trisdešimt metų“ gali būti suvokiamas kaip priminimas, kad net ilgiausias gyvenimas turi pabaigą, o žmogaus svarbiausia misija yra ne tik gyventi, bet ir suprasti savo egzistencijos prasmę, priimant tiek gyvenimą, tiek mirtį.