Ačiū Tau, Viešpatie, jogei mylėdamas
Saugojai mano gyvenimo rytą.
Argi tai sykį, vilione tikėdamas,
Bėgau į tinklą, gudriai užraizgytą.
Žūti neleido tik šventas tikėjimas,
Tėviškas Tavo Apvaizdos budėjimas.
Kuo už Apvaizdą aš, kuo už garbingąją
Tau atsilyginau, atsidėkojau?
Skambančią giesmę ir širdį jausmingąją
Argi ne kryžkeliuos kartais eikvojau?
Kaltas, bet teisi tiek daugel kentėjusį,
Tavo gerybėje viltį padėjusį.
Ši giesmė išreiškia dėkingumą ir atgailą Viešpačiui už jo malonę ir apsaugą. Pirmajame posme dėkojama Viešpačiui už apsaugą ir pagalbą, ypač per sunkias akimirkas, kai tikėjimas ir Dievo Apvaizda išgelbėjo nuo sunaikinimo. Antrame posme klausiama, kuo gali atsilyginti už gautą Apvaizdą ir gailestingumą, ir pripažįstama, kad nors ir buvo kaltas, tikėjimas ir viltis Dievo gerybėje vis tiek išliko. Giesmė yra atgailos ir dėkingumo išraiška už Dievo malonę, taip pat išreiškia žmogaus pastangas atsilyginti už Dievo suteiktą pagalbą ir apsaugą.