Jėzaus laikais Palestinoje vyno vartojimas buvo neatsiejama kasdienio gyvenimo dalis, tačiau jis skyrėsi nuo šiuolaikinių alkoholinių gėrimų. Senovėje natūraliai fermentuotas vynas negalėjo turėti daugiau nei 16–18 laipsnių alkoholio, nes dėl biologinių ribų rūgimas sustodavo savaime. Kadangi distiliacijos proceso tuo metu dar nebuvo žinoma, žmonės neturėjo galimybės gaminti stipriųjų gėrimų. Tik VIII amžiuje arabų alchemikai išrado distiliaciją, kuri leido koncentruoti alkoholį ir sukurti stipresnius gėrimus. Taigi, Jėzaus laikų vynas buvo labiau panašus į šviežiai spaustas sultis arba lengvą, silpnai fermentuotą gėrimą, dažniausiai vartotą skiedžiant su vandeniu.
Vyno terminai ir jų reikšmė
Senovės tekstuose ir Biblijoje randama daugybė terminų, nusakančių skirtingas vyno formas ir stiprumą.
- Jajin (יין) – bendras vyno terminas, kuris galėjo apimti tiek svaiginamą, tiek nesvaiginantį vyną.
- Tiroš (תִּירֹושׁ) – šviežiai spaustos vynuogių sultys, neturėjusios alkoholio.
- Sekhar (שְׁכַר) – stiprus, svaiginantis gėrimas, pagamintas iš vaisių ar medaus.
- Mezeg (מֶזֶג) – vynas, maišytas su vandeniu ar prieskoniais, dažnai naudojamas apeigoms.
Abstinencijos pėdsakai Senajame Testamente
Bibliniai tekstai aiškiai liudija, kad tam tikros asmenų grupės laikėsi abstinencijos kaip religinės praktikos. Pavyzdžiui, nazirai buvo asmenys, davę įžadą Dievui ir visiškai susilaikę nuo vyno ir bet kokio vynuogių produkto:
“Visą savo pasišventimo laiką tegul negeria nei vyno, nei stipraus gėrimo, nevalgys nei šviežių, nei džiovintų vynuogių.” (Skaičių knyga 6,3)
Vienas iš žymiausių nazarėjų buvo Simsonas, kurio gyvenimas buvo skirtas Viešpačiui, o abstinencija buvo viena iš jo pašaukimo sąlygų. Taip pat pranašas Samuelis ir Jonas Krikštytojas buvo minimi kaip laikęsi abstinencijos.
Kristaus laikų vynas ir jo vartojimas
Kristaus laikais vynas buvo svarbi mitybos dalis, tačiau dažniausiai vartotas maišytas su vandeniu, kad sumažintų svaiginamąjį poveikį. Šventosiose raštuose randame užuominų apie vyno naudojimą, tačiau nė viena jų nenurodo, kad būtų buvę skatinama girtauti. Net garsioji Kanos vestuvių scena, kur Jėzus pavertė vandenį vynu (Jn 2,1–11), nepatvirtina, kad vynas buvo stiprus ar svaiginantis. Atvirkščiai, jis galėjo būti panašus į šviežiai spaustas vynuogių sultis.
Vynas – dažniausiai be alkoholio
Didžioji dalis žmonių vyną vartojo kaip šviežias vynuogių sultis, nes natūralus rūgimas nebuvo lengvai kontroliuojamas. Vynas su alkoholiu buvo retenybė tarp paprastų žmonių, nes jo fermentacija dažniausiai vyko žarnose ar odiniuose maišuose, kuriuos reikėjo nuolat prižiūrėti. Kadangi rūgstantis vynas sukeldavo dujų susikaupimą, odiniai maišai dažnai sprogdavo, todėl alkoholio gamyba reikalavo papildomos priežiūros ir išteklių. Dėl šios priežasties stipresnį vyną dažniausiai galėjo vartoti tik turtingieji, kurie galėjo skirti laiko ir resursų tinkamai priežiūrai. Tuo tarpu eiliniai žmonės gėrė šviežią nesvaiginantį vyną, kuris buvo labiau panašus į šiandienines vynuogių sultis.
Vyno gamybos procesas ir konservavimas
Senovėje buvo žinoma, kad natūralus vynas greitai rūgsta. Siekiant jį išsaugoti ilgiau, taikyti keli metodai:
- Vyno virinimas – sumažindavo skysčio kiekį ir sustabdydavo fermentaciją, gaunant sirupą, kuris vėliau būdavo skiedžiamas vandeniu.
- Saugojimas alyvuogių aliejuje – ant vyno paviršiaus buvo užpilamas alyvuogių aliejus, neleidžiantis sąveikauti su oru ir rūgti.
- Maišymas su medumi ir prieskoniais – tai ne tik apsaugojo vyną nuo gedimo, bet ir pagerino jo skonį.
Senovės žmonės suprato alkoholio keliamą pavojų ir jau ankstyvose kultūrose atsirado judėjimai, skatinantys abstinenciją. Žydų tradicijoje buvo aiškiai apibrėžtos taisyklės, ribojančios stiprių gėrimų vartojimą, o krikščioniškoje tradicijoje vynas turėjo daugiau simbolinę nei svaiginančią prasmę. Istoriniai duomenys rodo, kad biblinis vynas dažnai buvo nesvaiginantis, o pats alkoholio vartojimas vertintas kritiškai.
Taigi, nors vynas Biblijoje ir yra dažnai minimas, tai dar nereiškia, kad jis buvo vartojamas svaiginimosi tikslais, kaip kartais manoma šiandien. Šventraščio ir istorinių šaltinių analizė leidžia suprasti, kad senovės žmonės dažnai rinkdavosi blaivybę kaip religinės ištikimybės ir dvasinio tyrumo išraišką.