Abraomo istorija yra vienas iš kertinių akmenų ne tik žydų, bet ir krikščioniškojo tikėjimo. Jo aukurai – ne vien akmeniniai statiniai, bet dvasinės žymės, liudijančios žmogaus kelionę su Dievu. Jie žymi vietas, kur žmogus sustojo ne dėl poilsio, o dėl susitikimo. Kur išsitiesė ne kilimas, o auka. Kur prakalbo ne žmogaus, o Dievo balsas.
Abraomas, dar vadintas Abramu, pirmą kartą pastato aukurą, kai, paklusdamas kvietimui, išeina iš savo gimtosios žemės ir patenka į Kanaano kraštą. Pradžios knygos 12 skyriuje rašoma: „Tada jis ten pastatė aukurą Viešpačiui, kuris jam pasirodė.“ Tai ne paprastas padėkos veiksmas. Tai žymeklis tarp dangaus ir žemės. Aukas čia reiškia ne ritualą, o susitikimą. Ne pareigą, o pasitikėjimą. Šis pirmasis aukuras gimsta iš nežinios – jis pastatomas ne tada, kai viskas aišku, bet kai tikėjimas dar be plano, be garantijų, tik su pažadu.
Antrasis aukuras kyla tarp Betelio ir Ajaus – vietoje, kur Abraomas vėl stato aukurą ir šaukiasi Dievo vardo. Tai svarbus momentas: ne vien dėl geografijos, bet dėl dvasinės krypties. Šioje vietoje jis pradeda nebe klajoti, o kviesti. Tikėjimas iš klausymo pereina į kalbėjimą. Ne vien Dievas prabyla, bet ir žmogus atsako. Aukuras čia tampa vieta, kur žmogus išdrįsta tarti Dievui „esu“. Net dykumoje, net nežinomybėje.
Trečiasis aukuras atsiranda po to, kai Abraomas išsiskiria su Lotu. Tai žingsnis brandos link – atsiskyrimas, leidžiantis žmogui stovėti vienam prieš Dievą, be artimųjų užnugario, be kompromisų. Ir vėl – „ten jis pastatė aukurą Viešpačiui“. Tai nėra vien paveldėta tradicija. Tai ženklas, kad žmogus nesustingo religiniame įprotyje, bet toliau stato santykius su Dievu kaip gyvąją tikrovę.
Galiausiai ateina tas garsiausias aukuras – Morijos kalne. Ten, kur Dievas prašo paaukoti Izaoką, sūnų, pažado įkūnijimą. Čia atsiskleidžia visas tikėjimo aštrumas: Dievas prašo ne to, ką žmogui maža, bet to, kas brangiausia. Ir Abraomas ne tik stato aukurą, bet užkelia ant jo tai, ką myli. Tik tada, kai ranka jau pakelta, Dievas sustabdo. Čia aukuras virsta ne mirties, bet malonės ženklu. Dievas parūpina aviną, kaip pakaitinę auką.
Tai vienas iš didžiųjų Senojo Testamento paradoksų – Dievas, kuris reikalauja aukos, bet tuo pat metu pats ją suteikia. Abraomo aukuras Morijoje tampa pranašišku ženklu: Dievas ne tik priima žmogaus auką, bet galiausiai pats tampa Auka. Nuo šio momento kiekvienas aukuras Senajame Testamente tampa tarsi šešėliu būsimosios Kryžiaus aukos.
Abraomo aukurai nėra vien akmenų krūvos. Jie žymi dvasines ribas: tarp senų kelių ir naujų pažadų, tarp žmogaus kontrolės ir Dievo valios, tarp pasilikimo ir išėjimo. Jie liudija, kad tikėjimas gimsta ten, kur žmogus ryžtasi stovėti prieš Dievą ne su planu, bet su širdimi. Ir ten, kur tikrumas neužtikrintas, bet pasitikėjimas – tvirtas kaip uola.
Šais laikais Abraomo aukurai nebestovi, jų vietos daug kur pamirštos, tačiau jų dvasinė prasmė išlieka. Kiekvienas žmogaus apsisprendimas būti Dievo akivaizdoje, kiekvienas tylus „taip“ netikrumui, kiekvienas vidinis žingsnis į pasitikėjimą – tai naujas aukuras. Ir net jei niekas jo nemato, Dievas visada jį pažįsta.