Abraomas yra vienas svarbiausių Biblijos veikėjų, laikomas trijų pagrindinių monoteistinių religijų – judaizmo, krikščionybės ir islamo – tikėjimo patriarchu. Jo istorija yra giliai įsišaknijusi Pradžios knygoje, kur jis pirmą kartą paminimas kaip „Abramas“, vėliau Dievo pervadintas Abraomu. Abraomas simbolizuoja tikėjimo, paklusnumo ir ištikimybės Dievui idealą. Štai išsamesnė jo gyvenimo apžvalga ir teologinė reikšmė:
Abraomas gimė Mesopotamijoje, Ur’o mieste (dabartinis Irakas). Jis buvo sūnus Taro ir turėjo du brolius – Nachorą ir Haraną. Iš pradžių jis buvo vadinamas „Abramu“, o jo žmona – „Saraja“. Kai Dievas pirmą kartą pašaukė Abramą, jis jam pažadėjo tapti didžios tautos tėvu. Šis pašaukimas atvėrė Abraomo tikėjimo kelionę, kai Dievas liepė jam palikti savo gimtąjį kraštą ir keliauti į pažadėtąją žemę, kurią jis galiausiai gaus kaip savo palikuonių paveldą:
„VIEŠPATS tarė Abramui: ‘Išeik iš savo krašto, savo giminių ir savo tėvo namų į kraštą, kurį aš tau parodysiu.’“ (Pr 12, 1).
Šis Dievo kvietimas Abraomui buvo ypatingas, nes jis reikalavo ne tik fizinės kelionės, bet ir visiško pasitikėjimo Dievu, nežinant, kur konkrečiai jis eis. Šiomis sąlygomis Abraomas įrodė savo tikėjimą ir paklusnumą, tapdamas pavyzdžiu vėlesnėms kartoms.
Abraomo žmona Saraja (vėliau Saros vardu) ilgai negalėjo turėti vaikų. Nepaisant to, Dievas pažadėjo Abraomui, kad jo palikuonys bus tokie gausūs, kaip dangaus žvaigždės ar smėlio smiltelės pajūryje (Pr 15, 5). Nors tai atrodė neįmanoma, nes Abraomas ir Saraja buvo jau seni, jis vis tiek pasitikėjo Dievo pažadu.
Tačiau laukimas buvo ilgas, ir Saraja, nekantraudama sulaukti vaiko, pasiūlė Abraomui susilaukti palikuonio per savo tarnaitę Hagarą. Hagarai pagimdžius Izmaelį, tai sukėlė įtampą šeimoje, bet Dievas pakartojo savo pažadą Abraomui, sakydamas, kad Saraja taip pat susilauks sūnaus.
Vienas svarbiausių Abraomo gyvenimo įvykių buvo sandora (gilus, dvasinis įsipareigojimas tarp Dievo ir žmogaus, turintis ilgalaikį ir moralinį matmenį), kurią jis sudarė su Dievu. Dievas ne tik pažadėjo jam daugybę palikuonių, bet ir pakeitė jo ir jo žmonos vardus, pažymėdamas šį svarbų ryšį. „Abramas“ tapo „Abraomu“, kas reiškia „daugybės tautų tėvas“, o „Saraja“ tapo „Sara“ – „tautų karaliene“:
„Nuo šiol tavo vardas nebebus vadinamas Abramas, bet tavo vardas bus Abraomas, nes aš padariau tave daugelio tautų tėvu.“ (Pr 17, 5).
Ši sandora buvo patvirtinta apipjaustymu, kurį Abraomas atliko sau ir visiems savo namų vyrams, kaip Dievo pažado ženklą. Apipjaustymas tapo esminiu judėjų tikėjimo bruožu, simbolizuojančiu ištikimybę Dievo sandorai.
Pagal Dievo pažadą, Abraomas ir Sara galiausiai susilaukė sūnaus Izaoko, nors Sara buvo jau labai sena. Izaoko gimimas tapo Dievo pažado išsipildymu ir ženklu, kad Dievas išlaikė savo žodį.
Vis dėlto Abraomas susidūrė su didžiausiu savo gyvenimo išbandymu, kai Dievas jam liepė paaukoti savo mylimą sūnų Izaoką kaip deginamą auką ant kalno:
„Paėmęs peilį, Abraomas ketino aukoti savo sūnų. Bet VIEŠPATIES angelas šaukė iš dangaus: ‘Abraomai, Abraomai!’ Jis atsakė: ‘Aš čia!’ Angelas tarė: ‘Nekelk rankos prieš berniuką ir nedaryk jam nieko, nes dabar aš žinau, kad bijai Dievo, nes nesigailėjai savo vienintelio sūnaus dėl manęs.’“ (Pr 22, 10–12).
Tai buvo vienas svarbiausių Abraomo tikėjimo išbandymų. Jo pasiruošimas paaukoti savo sūnų parodė visišką paklusnumą ir pasitikėjimą Dievu, tačiau Dievas neleido jam įvykdyti aukojimo, vietoj to parūpindamas aviną kaip auką.
Abraomas laikomas „tikėjimo tėvu“ tiek judaizme, tiek krikščionybėje, tiek islame. Šiose religijose Abraomo tikėjimas, pasitikėjimas Dievu ir sandoros sudarymas yra esminiai tikėjimo aspektai.
- Judaizme: Abraomas laikomas Izraelio tautos protėviu, o jo palikuonys – per jo sūnų Izaoką – laikomi pažado paveldėtojais. Jo santykis su Dievu tampa pavyzdžiu žydų tautai, kaip reikėtų gyventi pagal Dievo valią ir laikytis sandoros.
- Krikščionybėje: Abraomo tikėjimas laikomas pavyzdžiu tikėjimo be darbų. Apaštalas Paulius laiške romiečiams rašo, kad Abraomas buvo „teisus dėl savo tikėjimo“ (Rom 4, 3), o ne dėl darbų. Krikščionybėje Abraomas yra tikėjimo patriarchas, parodęs, kaip svarbu pasitikėti Dievo pažadais.
- Islame: Abraomas (arab. Ibrahimas) laikomas vienu iš pagrindinių pranašų ir pavyzdžiu tikėjimo ir paklusnumo Dievui (Alachui). Musulmonai tiki, kad būtent Abraomas ir jo sūnus Izmaelis pastatė Kaabą Mekoje. Jo pasakojimas islame ypač susijęs su aukojimo istorija, ir ši Abraomo tikėjimo auka yra minimas kiekvienais metais per šventę Eid al-Adha.
Abraomas yra vienas iškiliausių Biblijos veikėjų, jo tikėjimas, paklusnumas ir pasitikėjimas Dievo pažadais tapo pagrindu trims didžiosioms religijoms. Jis ne tik tapo daugybės tautų tėvu, bet ir svarbiu moraliniu bei dvasiniu pavyzdžiu tikinčiųjų kartoms. Abraomo istorija skatina tikėti net tada, kai viskas atrodo neįmanoma, ir pasitikėti Dievu net sunkiausiais gyvenimo momentais.