Yra kino kūrinių, kurių negalima tiesiog „pažiūrėti“ – juos reikia išgyventi. Samsara (2011) – būtent toks. Jame nėra žodžių, nėra pasakotojo, nėra teksto. Tik kvapą gniaužiantys vaizdai, stipri, hipnotizuojanti muzika ir giliausias žmogaus klausimas, sklindantis be garso: kas mes esame šiame pasaulyje, ką mes darome, kur einame?
Tai filmas, kurį įsijungęs iš pradžių tiesiog žiūri. Paskui – nutili. Tada – jauti, kaip kažkas viduje ima judėti. Kaip tave pradeda vesti ne pasakojimas, o tyla. Ne siužetas, o ritmas. Galiausiai filmas pasibaigia… ir tu nori įjungti jį dar kartą. Ne todėl, kad nesupratai – o todėl, kad pajutai kažką, ką sunku paaiškinti. Tarsi būtum trumpam palietęs tai, kas šventa.
Samsara – sanskrito žodis, reiškiantis gyvenimo ratą, mirties ir atgimimo ciklą. Ir tai jau pats pirmas ženklas, kad čia niekas nebus linijiška. Režisierius Ron Fricke su komanda filmavo šį kūrinį net penkerius metus, aplankė 25 šalis, kad parodytų Žemę tokią, kokios niekada nematai kelionių reklamose: ir nuostabią, ir bauginančią, ir dvasingą, ir cinišką, ir paslaptingą.
Filme viena akimirka tu esi Tibeto vienuolyne, kur smėlio mandala byra kaip laiko kvėpavimas. Kita – prekybos centre Dubajuje, kur žmonės atrodo lyg robotai, apsupti plastiko. Vieną momentą matai maldą, kitą – karo nuotrupas, tada – vaikų šypsenas, tada – lavonus. Ir viskas kažkaip keistai susilieja į bendrą kvėpavimą.
Tai kelionė per tikėjimus: islamą, budizmą, krikščionybę, afrikiečių gentines apeigas. Bet svarbiausia – tai kelionė į žmogų, į tai, ką jis palieka po savęs. Į tai, kaip jis kuria. Kaip naikina. Kaip meldžiasi. Kaip išsipurvina. Kaip vėl išsitiesia. Ir kaip – nepaisant visko – pasaulis tebėra gražus.
Vienas įdomiausių dalykų – filmas nufilmuotas 70 mm kino juosta, kurios raiška tokia gili, kad kai kuriose scenose jautiesi lyg stovėtum ten pats. Kiekvienas kadras – tarsi paveikslas. Ir ne bet koks. O tas, prie kurio stovi ilgai, net jei kiti lankytojai jau nuėjo tolyn.
Bet tai nėra tik „gražus filmas“. Jis veria – kaip adata į širdį, kuri buvo apsnūdusi. Klausimai nepasakomi, bet jie lieka:
Ar mes vis dar mokame matyti grožį?
Ar dar mokame būti dėkingi?
Ką mes padarėme Žemei, kuri mums buvo duota ne kaip žaislas, o kaip dovana?
Tai ne filmas, kuriuo reikia linksmintis. Tai filmas, prie kurio verta grįžti kaip prie maldos. Nes jis primena: pasaulis – didesnis už mūsų ego. O Dievo tylėjimas – galbūt irgi atsakymas.
Filmą verta žiūrėti tik aukštos kokybės raiška ir su geru garsu – tik taip galima pajusti tikrąją jo dvasią ir išgrynintą mintį.
