Kartais žmogui reikia ne dar vieno pamokslo, o tiesiog tylos. Baraka (1992) – filmas be žodžių, be dialogų, be pasakojimo. Ir vis dėlto – kalba viskuo, kuo gyva žemė. Tai tarsi pasaulio malda, ištarta per šventyklas, dykumas, veidus, šokius, ritualus, kalnus, pramonę, tylą.
Režisierius Ron Fricke kartu su operatoriumi Marku Magidsonu keliavo po 24 šalis, kad užfiksuotų žmonijos ir gamtos dvasinį pulsą. Vieną akimirką esi Tibeto vienuolyne, kur ratu sukasi maldos malūnėliai. Kitą – Mekos aikštėje, kur tūkstančiai tikinčiųjų aplink Kaabą vaikšto kaip širdies ritmas. Po to – giliai į Amazonę, į akis žmogui, kuris niekada nebuvo girdėjęs „žodžio Dievas“, bet gyvena jame.
Baraka nesiūlo interpretacijų, nevertina religijų, neieško skirtumų. Ji tiesiog rodo – ir tuo pačiu klausia: kas mus visus jungia? Kodėl kai kurie šoka, kiti meldžiasi, dar kiti tyli – bet visi žvelgia į viršų?
Vienas stipriausių momentų – kai kamera pereina nuo degančių lavonų Gange prie besimeldžiančio vaiko, tada – į gamyklos monotoniją, tada – į tylų vienuolį. Skirtingi pasauliai. Bet tame visame – vienas žvilgsnis. Lyg Dievas stebėtų ne iš dangaus, o iš vidaus.