Kai žiūri „Gyvybės medis“ (angl. The Tree of Life, 2011), atrodo, kad ne žiūri filmą, o stovi tarp amžinybės ir vaikystės. Režisierius Terrence Malick nesiekia papasakoti istorijos – jis kviečia į kelionę, kur Dievas ne kartą paminėtas, bet niekada neištartas tiesiai. Ir vis dėlto Jis jaučiamas kiekvienoje šviesos dėmėje, kiekviename vėjo gūsyje ant berniuko veido, kiekviename „kodėl“ be atsakymo.
Veiksmas – tarsi išplėštas iš atsiminimų: Teksaso miestelis, šeima, trys sūnūs, ir vienas jų – žuvęs. Tai net ne įvykis, o skylė, kuri perveria visą likusį filmą. Motina (Jessica Chastain) – kaip malda: švelni, beveik angeliška. Tėvas (Brad Pitt) – kaip teisė: griežtas, reiklus, su savo tylia neviltimi. O sūnus, Jackas (vaidina Sean Penn jau suaugusį), po metų bando suprasti, kur dingo Dievas.
Malick neslepia Biblijos metaforų: čia yra sukūrimas, čia yra nuopuolis, čia yra kančia ir atleidimas. Yra net kosmosas – pažodžiui. Pirmąsias dešimt minučių stebime žvaigždžių gimimą, ugnikalnius ir pirmuosius gyvūnus. Ir tada grįžtame prie mažo berniuko, kuris bando suprasti, kodėl mama verkia. Ar tai per daug? Gal. Bet galbūt būtent taip Dievas mato mūsų gyvenimus – kaip mažas širdis dideliame visatos chore.
Yra scena, kur mama sako:
„Dievas mums davė dvi galias – malonės ir gamtos. Gamta nori būti pati sau. Malonė nieko nesaugo.“
Ir visą filmą jautiesi tarsi tarp jų – kartais norisi pabėgti nuo skausmo, bet malonė verčia likti ir mylėti.
Gyvybės medis laimėjo „Auksinę palmės šakelę“ Kanuose, bet daugybė žiūrovų salėje tiesiog išėjo. Tai ne kiekvienam. Čia nėra aiškios atomazgos, nėra paaiškinimų. Bet jeigu esi kada nors meldęsis tyliai, kai niekas neklauso – šis filmas tau. Jei esi jautęs, kad Dievas tave paliko, bet kažkas vis tiek laiko – šis filmas tau. Jei netekai, bet vis dar tiki – jis tau.
Malickas sukūrė ne kino juostą. Jis sukūrė liturgiją. Be kunigo, be sakyklos, bet su širdimi, kuri šnabžda: gyvenimas – dovana, nors ir skaudi. Ir viskas, kas buvo prarasta, bus sugrąžinta. Tik gal ne taip, kaip mes tikimės.