„Dievai ir žmonės“ (pranc. Des hommes et des dieux, 2010, angl. Of Gods and Men) – kai filmas ne šaukia, o kalba tyliai, tada jo žodžiai pasiekia giliau. Dievai ir žmonės – tai vienas iš tų kūrinių, kurie neįtikinėja, nepredikuoja, o tiesiog būna. Ir būtent dėl to jis toks galingas.
Režisieriaus Xavier Beauvois pasakojimas paremtas tikrais įvykiais – apie trapistų vienuolių bendruomenę Tibhirine vienuolyne Alžyre, 1996-aisiais. Septyni iš jų buvo pagrobti ir nužudyti islamistų. Bet filme ši tragedija tampa ne kulminacija, o fonas – tikroji drama vyksta vienuolių širdyse, kai jiems tenka pasirinkti: bėgti ar likti.
Vienuoliai nėra herojai. Jie paprasti žmonės: sodina daržus, gydo vietinius ligonius, gieda psalmes, kartais ginčijasi tarpusavyje. Bet kai artėja grėsmė, kiekvienas iš jų turi iš naujo atsakyti sau – kam aš priklausau? Žmonėms ar Dievui? Ar galiu mylėti tiek, kad likčiau?
Filmas nufilmuotas lėtai, oriai, tarsi malda. Yra viena scena, kurios neužmiršta nė vienas žiūrėjęs – kai vienuoliai, žinodami, kad jų likimas jau užrašytas, susėda vakarienės ir tyliai klausosi Čaikovskio „Gulbės ežero“. Kamera nepjausto, muzika nesiekia efekto – tik veidai. Ir ašaros. Ir ramybė. Tai viena gražiausių šventumo scenų kine, nors niekas neištaria nė vieno teologinio žodžio.
Michel Lonsdale, įkūnijęs tėvą Liuką – gydytoją vienuolį – spindi švelnumu. Jo tyli drąsa, kai jis pasako ligoniams:
„Mes liksime. Jūs esate mūsų šeima.“
– skamba kaip Evangelija be pamokslo.
„Dievai ir žmonės“ nugalėjo Kanų žiūrovų širdis ir pelnė daugybę apdovanojimų, bet svarbiausia – tylų žiūrovų dėkingumą. Tai filmas, kuris kviečia ne veikti, o būti. Ne spręsti, o išbūti. Ne įrodyti tikėjimą, o gyventi jį.
Jei nori suprasti, ką reiškia „atiduoti gyvybę iš meilės“, šis filmas gali būti tavo atsakymas. Tik nebūk pasiruošęs veiksmui – pasiruošk tylai. Nes čia Dievas ateina ne kaip ugnis, o kaip ramus kvėpavimas tarp brolių.