Silence (2016), režisuotas Martino Scorsese, nėra paprastas filmas. Jis net neatrodo kaip kinas – veikiau kaip vidinis monologas, ištemptas per dvi su puse valandos, kai sėdi prieš kryžių ir lauki atsakymo, kurio taip ir negauni. Bet tame tyloj – kažkas labai tikro.
Filmas pasakoja apie du jėzuitų kunigus – Rodriguesą ir Garupę, kurie XVII amžiuje keliauja į Japoniją ieškoti savo dvasinio mokytojo. Jie randa šalį, kurioje būti krikščioniu reiškia pasirinkti kančią arba mirtį. Jie slepiasi, klausia, kovoja ir galiausiai turi atsakyti sau į klausimą: ar galima atsisakyti savo tikėjimo, kad išgelbėtum kitą?
Andrew Garfieldas, kurį daug kas pažįsta kaip vieną iš „Žmogaus-voro“, čia visiškai kitoks. Jo žvilgsnis – išsekęs, išbadėjęs, bet pilnas tylios kovos. Adamas Driveris, žinomas iš Žvaigždžių karų, įneša dar daugiau trapumo – abu jie čia ne herojai, o žmonės, kurie tiesiog bando suprasti, ką reiškia sekti Kristumi, kai tai nėra patogu.
Viena stipriausių filmo linijų – kai Rodriguesas šaukiasi Dievo:
„Kodėl Tu tyli? Žinau, kad esi. Bet kodėl nieko nesakai?“
Tai ne teorinis klausimas. Tai kraujas, prakeitimas ir dulkės. Kaip Gethsemane. Ir būtent tai daro filmą tokį stiprų – jis neturi lengvų atsakymų.
Kita scena, kuri priverčia sustoti – kai buvęs misionierius Ferreira sako:
„Kristus būtų apostazavęs, kad išgelbėtų kitus.“
Skamba beveik kaip šventvagystė. Bet kartu tai atveria naują perspektyvą apie auką, meilę ir tylų Dievo buvimą net tada, kai Jis neatsako.
Scorsese šį filmą brandino dešimtmečius. Jis pats jį vadina savo „asmeniškiausiu“ darbu – sukurtu ne tam, kad būtų sėkmingas, bet kad iškeltų klausimus. Filmas paremtas japonų rašytojo Shūsaku Endō romanu, kuris Japonijoje laikomas literatūros klasika, o Vakarų pasaulyje tapo dvasinio skaitymo šaltiniu daugeliui kunigų ir vienuolių.
Silence nėra tas filmas, kurį rodytum per šeimos vakarą su arbata. Tai žiūrėjimas, kuriam reikia ramybės ir vidinio nusiteikimo. Po jo norisi ne aptarinėti, o nueiti į tylą – į bažnyčią, mišką ar savo vidų. Ir galbūt paklausti tą patį: „Kur Tu, kai kenčiame?“
Jei kada nors išgyvenai dvasinį sausros laiką, jei kada nors tylėjai per maldą ne todėl, kad nežinojai ką pasakyti, o todėl, kad jautėsi, jog niekas neklauso – šis filmas tau.