Kristaus kančia“ – vienas giliausiai tikinčiuosius paliečiančių filmų apie Jėzų Kristų. The Passion of the Christ (2004) – režisieriaus Melo Gibsono darbas, sukurtas ne siekiant šokiruoti, o praverti širdis. Nėra kito tokio filmo, kuris taip drąsiai, taip tiesiai ir taip be kompromisų parodytų, ką iš tiesų reiškia Evangelija. Tai ne tik pasakojimas apie paskutines Jėzaus valandas – tai kvietimas žiūrovui eiti kartu tuo keliu, kuriuo Jis ėjo dėl mūsų.
Pagrindinį vaidmenį atlikęs Jimas Caviezelis ne tik suvaidino Jėzų – jis tarsi išgyveno Jo kančią. Filmavimo metu aktorius patyrė rimtus sužeidimus – jį trenkė žaibas, jis iškrito iš kryžiaus, patyrė peties išnirimą ir netgi gavo tikrą rykštės kirčio žymę ant nugaros. Daugelis tai vadina atsitiktinumu, bet Caviezelis pats liudijo: „Tai buvo ne filmas. Tai buvo mano kelias per Golgotą.“ Tokios detalės filmui suteikia nepaprasto autentiškumo.
Dialogai čia ne angliški – jie skamba aramėjų, hebrajų ir lotynų kalbomis. Daug kam tai atrodo nepatogu, bet iš tiesų tai verčia susikaupti. Skaitai subtitrus, bet žiūri į akis. Į akis Jėzui, Marijai, Pilotui. Kaip maldos metu – žodžiai tampa tylūs, bet jausmas gilėja.
Daug dėmesio skiriama ir Marijos personažui. Ji filme – ne tik Motina, bet ir tyli kančios liudytoja. Viena įsimintiniausių scenų – kai Jėzus, nešdamas kryžių, parkrenta, o Marija prisimena, kaip Jis pargriuvo būdamas mažas vaikas. Ta scena neparašyta Evangelijose, bet ją prisimena visi, kurie matė filmą. Tai – motiniškos meilės, kuri eina šalia skausmo, išraiška.
Filmas labiausiai sukrečia ne smurtu (nors jis atviras ir negailestingas), bet savo vidine tyla. Kai Jėzus žiūri į akis žmonėms, kurie Jį kankina – nėra nei pykčio, nei pasmerkimo. Tik meilė. Tokia, kokios nesugebam suprasti.
Šį filmą rodo Didįjį penktadienį parapijose visame pasaulyje. Bet jis tinka ir bet kuriuo kitu metu – kai širdyje tamsu, kai kyla abejonių, kai tikėjimas atrodo išblėsęs. Tai ne pramoginis kinas – tai žvilgsnis į nukryžiuotąjį, kuris tyliai kalba: „Aš tai padariau dėl tavęs.“
Vienas stipriausių momentų – Jėzaus žodžiai ant kryžiaus: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“ (Lk 23,34). Evangelijos eilutė, girdėta daugybę kartų, čia tampa tikra – ne teoriškai, o fiziškai. Taip pat ir kita scena, kai Jėzus žvelgia į Mariją ir sako: „Štai, aš viską darau nauja“ – tarsi nuoroda į Apreiškimo knygą (Apr 21,5), kur visa skausmo prasmė perkeista į viltį.
Kam rekomenduoti šį filmą?
Katalikui, kuris nori ne tik žinoti, bet jausti. Tikinčiajam, kuris pavargo nuo sausos teologijos ir ieško gyvo susitikimo su Kristumi. Studentui, kuris galvoja, ar Dievas yra realus. Ar žmogui, kuris jau seniai nedalyvavo Mišiose, bet nori sugrįžti. Tai filmas, kuris neduoda atsakymų – bet užduoda teisingus klausimus.
Ir dar – vienas įdomus faktas: kai filmas pasirodė, daugybė žmonių visame pasaulyje po seanso ėjo ne į barą, o į bažnyčią. Jungtinėse Valstijose buvo liudijimų apie eilę prie klausyklos po filmo peržiūros. Tai ne reklaminis triukas – tai gyvas tikėjimo vaisius.