Kinija nuo seniausių laikų buvo dvasinių ir filosofinių mokymų lopšys, kur įvairios religijos ir tikėjimai formavo visuomenės pasaulėžiūrą. Skirtingos tradicijos susiliejo, papildė viena kitą ir darė įtaką šalies kultūrai bei valdymui.
Ankstyviausi religijos pėdsakai Kinijoje siekia neolito laikus, kai žmonės garbino gamtos reiškinius, dvasių pasaulį ir protėvius. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės gali daryti įtaką gyvųjų likimui, todėl atliekamos apeigos ir aukojimai turėjo užtikrinti jų palankumą.
Konfucianizmas, daoizmas ir budizmas tapo pagrindiniais dvasiniais Kinijos ramsčiais. Konfucianizmas, atsiradęs VI a. pr. Kr., nebuvo religija tradicine prasme, tačiau turėjo didžiulę įtaką moralinėms ir etinėms normoms. Jis skatino šeimos vertybes, hierarchiją ir teisingumą, tapdamas valstybės valdymo pagrindu. Daoizmas, kuris iškilo panašiu laikotarpiu, pabrėžė harmoniją su gamta, gyvenimo paprastumą ir natūralią pasaulio tvarką.
Budizmas į Kiniją atkeliavo iš Indijos I mūsų eros amžiuje. Per kelis šimtmečius jis tapo viena pagrindinių religijų, įsitvirtindamas tiek imperatoriaus rūmuose, tiek tarp paprastų žmonių. Kinijos budizmas perėmė vietines tradicijas, suformuodamas savitas mokyklas, tokias kaip Čan budizmas, kuris vėliau tapo žinomas kaip Zen Japonijoje.
Imperatorių valdymo laikotarpiu religija dažnai buvo naudojama kaip politinis įrankis. Skirtingos dinastijos rėmė tam tikras religijas arba jas ribojo, priklausomai nuo valdančiosios klasės interesų. Pavyzdžiui, Tang dinastijos laikais budizmas suklestėjo, tačiau vėliau buvo smarkiai persekiojamas, nes valdžiai kilo grėsmė dėl didėjančios vienuolynų įtakos.
XX a. Kinijoje įvyko dideli religiniai pokyčiai. Komunistų partijos atėjimas į valdžią 1949 metais pradėjo ateizmo politiką, kurioje religija buvo laikoma pasenusia ir žalinga ideologija. Daugelis šventyklų buvo uždarytos arba sunaikintos, religinė veikla tapo griežtai kontroliuojama. Tačiau vėlesniais dešimtmečiais politika šiek tiek sušvelnėjo, o kai kurios religijos vėl atgavo vietą visuomenėje.
Šiuolaikinėje Kinijoje tikėjimas egzistuoja greta sekuliarumo. Oficialiai valstybė išlieka ateistinė, tačiau religinė praktika nėra visiškai uždrausta. Didžiausios religinės grupės apima budistus, daoistus, krikščionis ir musulmonus. Skaičiuojama, kad apie 20–30% gyventojų išpažįsta budizmą, 10–15% laikosi daoizmo tradicijų, o musulmonai ir krikščionys kartu sudaro apie 10% šalies populiacijos. Didelė dalis gyventojų save laiko netikinčiais arba laikosi tradicinių filosofinių mokymų be griežtos religijos praktikos.
Kinijoje religija vis dar yra jautri tema, tačiau ji išlieka svarbi kultūriniam ir istoriniam palikimui. Nepaisant politinių apribojimų, dvasinės praktikos, tokios kaip meditacija, apeigos ir šventės, tebevaidina reikšmingą vaidmenį daugelio žmonių gyvenime.