Vokietija nuo seniausių laikų buvo viena svarbiausių religinių centrų Europoje. Iki krikščionybės plitimo čia klestėjo pagoniškos gentys, garbinusios gamtos jėgas, protėvius ir dvasias. Senovės germanų tikėjimai formavo bendruomenių pasaulėžiūrą ir buvo neatsiejami nuo kasdienio gyvenimo.
Krikščionybė pradėjo skverbtis į regioną ankstyvaisiais viduramžiais. Romos imperijos įtaka ir misionierių veikla skatino naujos religijos plitimą. VIII amžiuje šventasis Bonifacas tapo viena iš pagrindinių figūrų, padėjusių krikščionybei įsitvirtinti. Vienuolynai, bažnyčios ir katedros tapo ne tik maldos vietomis, bet ir švietimo centrais.
Viduramžiais Vokietija tapo Šventosios Romos imperijos šerdimi, kur katalikų tikėjimas atliko svarbų politinį ir kultūrinį vaidmenį. Vienuolynų steigimas, kryžiaus žygiai ir bažnyčios struktūros plėtra buvo neatsiejamos nuo visuomenės gyvenimo. Dvasininkai turėjo didelę įtaką politiniams sprendimams, o bažnyčia buvo pagrindinis autoritetas tiek miestų, tiek kaimo bendruomenėse.
XVI amžiuje Vokietijoje prasidėjo reformacija, kurios pradžia siejama su Martyno Liuterio tezėmis, paskelbtomis 1517 metais. Tai buvo viena svarbiausių religinių revoliucijų Europos istorijoje. Protestantizmas išplito tarp Vokietijos kunigaikštysčių ir davė pradžią naujoms tikėjimo kryptims. Katalikų bažnyčia prarado dalį įtakos, o religiniai susiskaldymai ilgainiui lėmė ilgus konfliktus, tokius kaip Trisdešimtmetis karas. Po reformacijos Vokietija tapo viena iš protestantizmo tvirtovių Europoje, nors katalikybė išliko reikšminga tam tikruose regionuose.
Apšvietos epocha ir XIX amžiaus socialiniai pokyčiai lėmė sekuliarizacijos procesus. Bažnyčia palaipsniui neteko dalies politinės galios, tačiau tikėjimas vis dar išliko svarbus daugelio žmonių gyvenime. Pramonės revoliucija ir urbanizacija skatino modernesnį požiūrį į religiją, o kai kuriose bendruomenėse mažėjo bažnyčios lankomumas.
XX amžiuje Vokietija patyrė didžiulius sukrėtimus, kurie paveikė religiją. Nacistinės Vokietijos laikotarpiu buvo siekiama pakeisti tradicines religijas naujomis ideologijomis, o po Antrojo pasaulinio karo Rytų Vokietijoje komunistinis režimas skatino ateizmą. Nepaisant to, Vakarų Vokietijoje religija išlaikė savo vietą visuomenėje, o po suvienijimo religinis gyvenimas vėl tapo įvairesnis.
Apie 52% šalies gyventojų priklauso krikščioniškoms bendruomenėms. Didžiausia dalis – katalikai ir protestantai, kurie yra beveik vienodai pasiskirstę. Apie 27% save laiko netikinčiais arba nepriklauso jokiai organizuotai religijai. Be tradicinių konfesijų, Vokietijoje yra ir kitų tikėjimų bendruomenių – musulmonai sudaro apie 5%, judaizmą praktikuoja nedidelė dalis gyventojų, taip pat egzistuoja budistų ir hinduistų bendruomenės.
Religija Vokietijoje veikia per bažnyčias, kaip kultūrinė bei istorinio identiteto dalis. Daugelis bažnyčių tapo ne tik tikinčiųjų maldos vietomis, bet ir turistų lankomais objektais, o religinės šventės tebėra svarbios visoje šalyje. Nepaisant mažėjančio praktikuojančiųjų skaičiaus, tikėjimas išlieka reikšmingas asmeninės ir visuomeninės tapatybės aspektas.