Neretai, kalbėdami apie Dievo buvimą žmoguje, mintimis nukeliaujame į apaštalo Pauliaus žodžius, kurie buvo rašyti ankstyvosioms krikščionių bendruomenėms: „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir kad Dievo Dvasia gyvena jumyse?“ (1 Kor 3,16). Ši citata nėra tik poetinė metafora – ji parodo, jog kiekvieno žmogaus širdis gali tapti dieviško buvimo vieta, šventove, kurioje gyvena Dievo Dvasia.
Vidinis Dievo gyvenimas žmoguje nėra vien tik abstrakti idėja. Tai kasdienybėje išgyvenama realybė. Žmogus, kuriame gyvena Dievas, neabejotinai jaučia ypatingą ryšį su Kūrėju. Tai pasireiškia per vidinę ramybę, nepaaiškinamą džiaugsmą, sugebėjimą atleisti ir mylėti artimą net sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis.
Vidinis Dievo gyvenimas pasireiškia ir per kasdienes mintis bei veiksmus. Jėzus aiškiai nurodė, kad Dievo karalystė yra žmogaus viduje (Lk 17,21). Tai reiškia, kad žmogui nereikia ieškoti Dievo kažkur toli – Jis gyvena pačioje širdies gilumoje, ten, kur slypi žmogaus sąžinė, svajonės, meilė ir gėris. Žmogus, kuris priima šią tiesą, ne tik pajunta vidinį džiaugsmą, bet ir pradeda keistis iš vidaus: jis tampa labiau kantrus, mylintis ir atlaidus kitiems žmonėms.
Istorijoje randame daug pavyzdžių, kaip žmogus gali būti paliestas vidinio Dievo gyvenimo. Šventasis Augustinas savo garsiojoje autobiografijoje „Išpažinimai“ rašė: „Tu buvai manyje, o aš buvau ne savyje. Ieškojau Tavęs išorėje, bet Tu buvai manyje“. Šie žodžiai nuostabiai atspindi gilią tiesą, jog Dievas visada artimas žmogui, tik reikia atsiverti ir leisti Jam apsigyventi širdyje.
Manyje gyvena Dievas – tai taip pat ir įpareigojimas. Tai kvietimas būti gyva Evangelijos išraiška pasaulyje. Kai Dievas gyvena žmoguje, jis natūraliai siekia padaryti gėrį aplink save. Jis stengiasi elgtis taip, kad per jo veiksmus žmonės matytų Dievo gerumą, gailestingumą ir meilę. Žmogus tampa tarsi gyvu Dievo paveikslu, kuris atspindi Kūrėjo šviesą kitiems.
Mistinėje krikščionių tradicijoje, pavyzdžiui, Šventojo Kryžiaus Jono ar Šventosios Teresės Avilietės raštuose, dažnai akcentuojamas gilus vidinis ryšys su Dievu, vadinamas „dvasiniu susivienijimu“. Jie kalbėjo apie tai, kad žmogaus siela gali būti taip artimai susijusi su Dievu, jog jaučiasi viena su Juo. Tai yra aukščiausias žmogaus gyvenimo tikslas – tapti vienu su Dievu, kuris jame gyvena.
Žmonės ieško Dievo didinguose šventyklose ar ypatingose apeigose, tačiau Jis yra daug arčiau, nei kartais manoma. Dievas laukia, kol žmogus pastebės Jo subtilų balsą ir leis Jam veikti savo gyvenime.
Galiausiai, žmogus, kuriame gyvena Dievas, niekada nėra vienas. Šis vidinis Dievo buvimas teikia paguodą sunkiais gyvenimo momentais, džiaugsmą ir stiprybę išbandymuose. Kaip rašė karalius Dovydas psalmėse: „Kur aš galėčiau pabėgti nuo tavo dvasios, kur pabėgsiu nuo tavo veido? Jei pakilčiau į dangų – tu esi ten; jei nusileisčiau į požemius – tu ir ten“ (Ps 139,7-8). Šie žodžiai atskleidžia giliausią Dievo gyvenimo žmoguje tiesą: Jis yra visada kartu, visada pasirengęs guosti, stiprinti ir mylėti.