Gyvenime neišvengiame sunkumų – ligos, netektys, išbandymai ar vidiniai prieštaravimai lydi kiekvieną žmogų. Tačiau Biblijoje Viešpats nuolat kviečia žmogų ne pasiduoti baimei, bet kreiptis į Jį, kaip tai aiškiai išreiškia Psalmė 50:15:
„Šaukis manęs nelaimės dieną, ir aš išgelbėsiu tave.“
Šis kvietimas yra ne tik pažadas, bet ir svarbus dvasinis principas. Jis rodo, kad žmogui leidžiama būti pažeidžiamam, pripažinti savo ribotumą ir ieškoti pagalbos ne savyje, bet aukštesnėje jėgoje. Bet ką reiškia „šauktis“ Dievo? Ar Jis visada gelbėja taip, kaip tikimės?
Šauksmas – tikro tikėjimo ženklas
Žmogaus gyvenimas dažnai kupinas situacijų, kai jis jaučiasi bejėgis. Kartais tai būna fizinė kančia, kartais dvasinė krizė, kai viskas atrodo beprasmiška. Biblijoje gausu istorijų, kai žmonės šaukėsi Viešpaties ir buvo išgelbėti.
Vienas iš stipriausių pavyzdžių – Izraelio tautos šauksmas Egipto vergijoje. Izraelitai kentėjo daugybę metų, kol pradėjo šauktis Dievo, ir tuomet Jis išgirdo jų maldas:
„Jų šauksmas pasiekė Dievą, ir Dievas atsimena savo sandorą.“ (Išėjimo 2:23-24)
Tai rodo, kad Dievas ne tik išklauso, bet ir veikia pagal savo išmintį ir planą. Kartais mes norime būti išgelbėti iš karto, tačiau Viešpats veikia savo laiku, kai žmogaus širdis tam pasiruošusi.
Kodėl Dievas leidžia nelaimes?
Jei Dievas kviečia šauktis Jo, kodėl Jis apskritai leidžia žmonėms išgyventi sunkumus? Ar tai nėra prieštaravimas Jo meilei?
Biblija aiškiai rodo, kad nelaimės ir išbandymai nėra Dievo žiaurumas, bet galimybė žmogui sustiprėti ir atrasti tikrąjį tikėjimą. Jobo istorija yra puikus pavyzdys – šis žmogus patyrė milžinišką netektį ir kančią, tačiau net tuomet sakė:
„Nors Jis ir užmuštų mane, vis tiek pasitikėsiu Juo.“ (Jobo 13:15)
Tai reiškia, kad tikėjimas nėra garantija išvengti visų sunkumų, bet jis yra būdas per juos pereiti su viltimi ir stiprybe.
Išgelbėjimas ne visada toks, kokio tikimės
Kai žmogus meldžiasi pagal Psalmę 50:15, jis gali įsivaizduoti, kad Dievas tiesiog stebuklingai pašalins problemą. Tačiau išgelbėjimas dažnai būna kitoks – ne situacijos pakeitimas, o vidinė ramybė ir stiprybė ją priimti.
Jėzus Kristus, prieš pat savo kančią, meldėsi:
„Mano Tėve, jei įmanoma, teaplenkia mane ši taurė.“ (Mato 26:39)
Jis šaukėsi Dievo, tačiau Jo gyvenimo planas buvo ne pabėgimas nuo kančios, o jos perkeitimas į žmonijos išgelbėjimą.
Todėl ir mūsų maldos išgirstos ne visada taip, kaip mes norėtume, bet taip, kaip yra geriausia mums ir mūsų dvasiniam augimui.
Kaip mes turime šauktis Dievo?
Dievas kviečia ne tik šauktis Jo nelaimėje, bet ir pasitikėti Juo kasdien. Jei žmogus tik ieško Dievo bėdoje, bet pamiršta Jį ramybės laikotarpiu, jo tikėjimas gali būti paviršutiniškas.
„Pasitikėk Viešpačiu visa širdimi ir nesiremk savo supratimu.“ (Patarlių 3:5)
Tai reiškia, kad Dievas kviečia ne tik gelbėti mus iš krizių, bet ir formuoti mūsų širdį, kad net ir sunkumai taptų dvasinio augimo dalimi.
Psalmė 50:15 nėra tik pažadas, kad Dievas išspręs visas mūsų problemas. Tai kvietimas pasitikėti Juo, kad ir kokios aplinkybės mus suptų. Svarbiausia ne tik kreiptis į Dievą nelaimės akivaizdoje, bet ir priimti Jo veikimą taip, kaip Jis pats nusprendžia.
Jis gali pakeisti situaciją, o gali pakeisti mus – kad nelaimė, kuri atrodė nepakenčiama, taptų pamoka, kaip iš tikrųjų pasikliauti Jo galia ir meile.