Maldos – tai vienas seniausių žmonijos dvasinių veiksmų, būdas bendrauti su Dievu, ieškoti atsakymų, guostis ar dėkoti. Bet kas pirmasis pradėjo melstis? Ar tai žmonių išradimas, ar Dievo įkvėpta būtinybė?
Mąstant logiškai, galima manyti, kad pirmieji žmonės pradėjo melstis iš natūralaus poreikio ieškoti ryšio su aukštesne jėga. Senovės civilizacijose buvo įprasta kreiptis į dievus per ritualus, aukas ir prašymus. Tai matome Egipto, Mesopotamijos, Graikijos ir Romos religijose. Bet ar tai tik kultūrinė žmonių tradicija, ar kažkas daugiau?
Biblija rodo, kad malda nėra žmogaus išradimas, bet Dievo duota galimybė bendrauti su Juo. Pirmieji žmonės bendravo su Dievu tiesiogiai, be tarpininkų – Adomas ir Ieva vaikščiojo su Juo Edeno sode (Pradžios 3:8). Tačiau kai žmogus nutolo nuo Dievo per nuodėmę, malda tapo tiltu tarp žmogaus ir Kūrėjo.
Pirmą kartą Biblijoje minima, kad žmonės pradėjo šauktis Viešpaties vardu „Tuo metu žmonės ėmė šauktis Viešpaties vardo.“ (Pradžios 4:26). Tai rodo, kad malda buvo natūralus būdas ieškoti Dievo, kai ryšys su Juo nebuvo toks tiesioginis kaip Edene.
Ar Dievas liepė žmonėms melstis?
Vienas įdomiausių dalykų apie maldą yra tai, kad Dievas niekada neprivertė žmonių melstis per prievartą. Jis ragina tai daryti, bet tai visada yra laisvas žmogaus pasirinkimas.
Biblijoje randame daug kvietimų melstis, bet malda nėra pateikiama kaip ritualinė pareiga, o veikiau kaip galimybė:
„Šaukis manęs nelaimės dieną, ir aš išgelbėsiu tave.“ (Psalmė 50:15)
Kristus taip pat mokė melstis, bet Jis niekur nesakė, kad tai privaloma. Kai mokiniai Jo klausė, kaip reikia melstis, Jis davė pavyzdį – „Tėve mūsų“ maldą (Mato 6:9-13). Tai buvo ne taisyklė, o gidas, kaip melstis tinkamai – su pagarba, nuolankumu ir pasitikėjimu.
Kodėl žmonės meldžiasi?
Jei malda nebūtų svarbi, ji jau seniai būtų išnykusi iš žmonijos gyvenimo. Bet ji išliko visose religijose ir kultūrose. Kodėl?
- Žmogus ieško atsakymų – kai kyla gyvenimo sunkumai, natūraliai ieškome kažko, kas būtų aukščiau už mus.
- Maldos duoda viltį – jos gali būti paguoda net tada, kai aplinkybės nesikeičia.
- Per maldą stiprėja tikėjimas – tai ne tik žodžių kalbėjimas, bet ir bendravimas su Dievu, kuris keičia žmogų iš vidaus.
Apaštalas Paulius rašė:
„Be perstojo melskitės.“ (1 Tesalonikiečiams 5:17).
Tai nereiškia, kad žmogus turi nuolat kartoti tam tikrus žodžius, bet veikiau, kad tikintysis visada turėtų būti pasiruošęs bendrauti su Dievu.
Ar visos maldos išgirstos?
Tai klausimas, kuris dažnai kyla žmonėms. Kodėl kartais atrodo, kad Dievas neišklauso? Biblija duoda kelis atsakymus:
- Dievas klausosi, bet atsako savo laiku – „Mano mintys – ne jūsų mintys ir mano keliai – ne jūsų keliai.“ (Izaijo 55:8).
- Kartais prašome ne to, kas mums iš tikrųjų reikalinga – „Jūs prašote ir negaunate, nes prašote netinkamai.“ (Jokūbo 4:3).
- Dievas atsako skirtingais būdais – kartais Jis pasako „taip“, kartais „ne“, o kartais „palauk“.
Maldos nėra žmogaus išradimas – tai Dievo duota galimybė bendrauti su Juo. Žmonės galėjo pradėti melstis iš natūralaus poreikio kreiptis į aukštesnę jėgą, bet Biblija rodo, kad pats Dievas kviečia melstis. Tai nėra prievarta, bet kvietimas – kalbėtis su Kūrėju, ieškoti Jo valios ir ramybės.
Kas sukūrė maldų tekstus?
Maldų tekstai, kuriuos šiandien žinome, neatsirado per vieną dieną ir neturi vieno konkretaus autoriaus. Jie formavosi per tūkstančius metų, buvo perduodami iš kartos į kartą, keitėsi pagal religinius, kultūrinius ir istorinius kontekstus. Tačiau ar galima pasakyti, kas pirmasis sugalvojo maldos tekstus? Ar juos sukūrė žmonės, ar jie buvo įkvėpti Dievo?
Ar pirmosios maldos buvo užrašytos?
Seniausios maldos tikriausiai buvo improvizuotos – žmonės tiesiog kalbėjo su Dievu savo žodžiais, prašė Jo pagalbos, dėkojo už derlių, sveikatą, apsaugą. Maldos galėjo būti garsiai ištartos ar tyliai apmąstytos mintyse. Tokie spontaniški maldavimai greičiausiai egzistavo dar prieš užrašytą istoriją.
Pirmieji maldų tekstai užfiksuoti ant molinių lentelių, papirusų ir vėliau pergamentų. Mesopotamijoje, Egipte ir Indijoje buvo randami maldos fragmentai, kurie datuojami dar keliais tūkstančiais metų prieš Kristų. Tačiau tai buvo ne asmeninės, o dažniausiai ritualinės maldos, skirtos šventyklų ceremonijoms.
Biblinės maldos – kas jas parašė?
Biblijoje gausu maldų, kurių dalis laikomos įkvėptomis Dievo. Kai kurios iš jų buvo pasakytos pranašų ar karalių, kitos atsirado kaip atsakas į tam tikrus istorinius įvykius.
Psalmės – pirmasis užrašytų maldų rinkinys
Vienas iš seniausių ir svarbiausių maldų rinkinių yra Psalmynas. Tradiciškai dauguma psalmių priskiriamos karaliui Dovydui, kuris išreiškė savo tikėjimą, baimę, džiaugsmą ir skausmą per maldą:
„Viešpatie, išgirsk mano balsą, kai šaukiuosi! Būk man gailestingas ir atsakyk.“ (Psalmė 27:7)
Tai rodo, kad maldos buvo ne tik prašymai, bet ir emocijų išraiška.
“Tėve mūsų” – malda iš Jėzaus lūpų
Viena garsiausių visų laikų maldų yra „Tėve mūsų“, kurią, kaip rašoma Biblijoje, išmokė pats Jėzus Kristus. Kai mokiniai Jo paklausė, kaip reikėtų melstis, Jis davė jiems pavyzdį (Mato 6:9-13). Tai reiškia, kad kai kurios maldos buvo tiesiogiai perduotos Dievo per Jo pasiuntinius.
Ar visi maldos tekstai yra Dievo įkvėpti?
Tai priklauso nuo tikėjimo perspektyvos. Krikščionybėje tikima, kad tam tikros maldos yra įkvėptos Šventosios Dvasios. Tačiau daug kas priklauso ir nuo žmogaus kūrybos. Per amžius daugybė šventųjų, vienuolių, dvasininkų kūrė naujas maldas, remdamiesi savo asmeniniu santykiu su Dievu.
Pavyzdžiui, Šv. Pranciškus Asyžietis parašė garsiąją “Viešpatie, padaryk mane savo ramybės įrankiu” maldą. Katalikų ir ortodoksų tradicijose randame daug vienuolių sukurtų maldų, kurios buvo perduodamos per liturgines tradicijas.
Kodėl žmonės vis dar kuria naujas maldas?
Nors senieji maldų tekstai yra plačiai naudojami, žmonės vis dar kuria naujas maldas. Tai natūralu, nes tikėjimas yra gyvas, ir kiekviena karta jaučia poreikį kreiptis į Dievą savo žodžiais. Maldos tekstai gali atsirasti iš asmeninės patirties, bendruomenės poreikių ar net pasaulinių įvykių.
Maldų esmė išlieka ta pati – tai būdas susisiekti su Dievu. Nesvarbu, ar jos yra parašytos pranašų ranka, ar gimsta paprasto žmogaus širdyje, svarbiausia yra ne pati forma, o tikėjimas, kuris slypi už jų žodžių.
Maldos išlieka svarbios visais laikais, nes žmogus visada ieško prasmės, vilties ir paguodos. Ir kai meldžiamės ne iš pareigos, o iš tikro noro bendrauti su Dievu – tada malda tampa gyva ir prasminga.