Tikėjimas – tai asmeninis ir vidinis žmogaus santykis su Dievu, aukštesne jėga ar gyvenimo prasme. Tačiau per istoriją ne kartą buvo mėginama tikėjimą primesti jėga: grasinimais, baime, net fiziniu spaudimu. Ar tikėjimas, gimstantis iš prievartos, iš tiesų gali būti tikras?
Prievarta ir tikėjimas iš esmės prieštarauja vienas kitam. Tikėjimas, kuris kyla iš laisvos valios, yra gyvas, autentiškas ir keičia žmogų iš vidaus. Kai tikėjimas primetamas baime, jis tampa paviršutiniška pareiga arba būdu išvengti bausmės, o ne vidiniu įsitikinimu. Istorijoje matome, kaip religiniai režimai naudodavosi baime, kad išlaikytų žmones paklusniais – viduramžiais inkvizicija bausdavo už „neteisingą tikėjimą“, kitose kultūrose religija tapdavo griežta socialine norma, kurios nesilaikantys būdavo atstumti.
Žmonės dažnai gąsdinami pragaru, jei jie netikės ar nesilaikys tam tikrų religinių normų. Pragaras, kaip bausmės vieta, nuo seno buvo naudojamas kaip būdas daryti įtaką žmonių elgesiui. Bet ar tikėjimas, paremtas baime, gali būti tikras? Jei žmogus tiki ne todėl, kad rado gyvenimo prasmę ar patyrė dvasinį virsmą, o tik todėl, kad bijo kančių po mirties, tai ar iš tiesų jis tiki? Tokia „tikėjimo“ forma yra labiau psichologinė kontrolė nei dvasinė kelionė.
Tikėjimo esmė turėtų būti laisvė rinktis – meilė, o ne baimė. Kristus kalbėjo apie tikėjimą, kuris kyla iš širdies, o ne iš prievartos. Jis nekvietė žmonių įtikėti grasinimais, bet per meilę ir tiesą. Autentiškas tikėjimas nebijoti ieškoti, kelti klausimus ir gilintis į savo santykį su Dievu. Tikėjimas, paremtas vien išorinėmis taisyklėmis ir baime, yra trapus – jis gali suirti vos tik išnyks baimės šaltinis.
Dvasinis augimas vyksta ne per prievartą, o per asmeninį apsisprendimą ir kelionę. Priverstinis tikėjimas neveda į vidinę ramybę, o sukuria nuolatinį nerimą – ar aš pakankamai tikiu, ar nesulauksiu bausmės? Tikrasis tikėjimas nėra spaudimas ar įstatymų rinkinys, kurio nesilaikymas užtrauktų bausmę, bet veikiau ryšys su kažkuo didesniu už save, ryšys, kuris kyla iš meilės, ne iš baimės.
Galiausiai, tikėjimas, gimęs iš prievartos, yra labiau socialinė pareiga nei dvasinis įsitikinimas. Religinės institucijos, kurios remiasi baime, galbūt gali išlaikyti kontrolę, bet nesukuria tikrų tikinčiųjų. Tikėjimas turėtų būti kelionė į tiesą, ne bėgimas nuo bausmės. Baimė gali versti paklusti, bet ji negali sužadinti tikro pasitikėjimo, vilties ar meilės.
Biblijoje yra daug vietų, kuriose matome kontrastą tarp tikėjimo, pagrįsto meile ir laisve, bei tikėjimo, kuris primetamas jėga.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – Danieliaus knygoje aprašyta istorija apie tris hebrajų jaunuolius Šadrachą, Mešachą ir Abednegą. Babilono karalius Nebukadnecaras įsakė visiems garbinti jo sukurtą auksinę statulą, tačiau šie trys vyrai atsisakė tai daryti, nes jų tikėjimas buvo laisvas ir pagrįstas meile Dievui, o ne baime prieš žmogų. Karalius grasino juos įmesti į ugnies krosnį, bet jie atsakė:
„Jei mūsų Dievas, kuriam tarnaujame, gali mus išgelbėti, tai jis mus išgelbės iš liepsnojančios krosnies ir iš tavo rankos, o karaliau. Bet jei ne, tebūnie tau žinoma, karaliau, kad mes netarnausime tavo dievams ir nesilenksime auksinei statulai, kurią pastatei.“ (Danieliaus 3:17-18)
Tai pavyzdys, kaip tikėjimas negali būti prievarta primestas – žmogus arba tiki iš širdies, arba ne. Šie vyrai pasirinko rizikuoti savo gyvybėmis, bet nesutiko melagingai tikėti vien iš baimės.
Dar vienas pavyzdys – fariziejai ir Jėzus. Jėzaus laikais religiniai lyderiai, fariziejai, spaudė žmones laikytis išorinių taisyklių, bet pats Jėzus kritikavo tokį požiūrį ir mokė, kad tikrasis tikėjimas kyla iš širdies, ne iš baimės bausmės:
„Jūs suvaržote žmones sunkiais nepakeliamais naštų ryšuliais, bet patys nė vienu pirštu jų nepaliečiate.“ (Luko 11:46)
Tai rodo, kad taisyklių laikymasis iš baimės, be tikro supratimo, nėra tikėjimas, kurio trokšta Dievas.
Dievas kviečia tikėti per laisvę, ne per prievartą
Naujajame Testamente randame aiškų Dievo norą, kad žmonės rinktųsi tikėjimą laisvai:
„Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu. Jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi.“ (Apreiškimo 3:20)
Tai simbolinis kvietimas – Dievas nelaužo durų, neverčia tikėti, bet kviečia žmogų priimti tikėjimą savanoriškai.
Ar galima tikėti iš baimės?
Jei žmogus sako, kad „tiki“, nes bijo pragaro ar bausmės, ar tai tikras tikėjimas? Tikėjimas per prievartą tampa labiau mechaninis ritualas, o ne gyvas santykis su Dievu. Panašiai kaip vaikas, kuris elgiasi gerai tik todėl, kad bijo bausmės, bet kai tik niekas nemato – elgiasi kitaip.
Tikras tikėjimas – tai ne bandymas išvengti bausmės, o vidinis džiaugsmas, ryšys su Kūrėju. Kai žmogus suvokia Dievo meilę, baimė praranda savo galią. Tai gerai išreiškia apaštalas Jonas:
„Meilėje nėra baimės, bet tobula meilė išsklaido baimę, nes baimė turi bausmę. Kas bijo, tas dar netobulas meilėje.“ (1 Jono 4:18)
Vadinasi, jei tikėjimas paremtas tik baime – jis dar nėra pilnas.
Per prievartą primestas tikėjimas nėra tikras. Dievas nori, kad žmonės tikėtų ne iš baimės, o iš suvokimo ir meilės. Baimė gali laikinai priversti žmogų elgtis tam tikru būdu, bet ji nesukuria tikro santykio su Dievu. Tikėjimas, kuris kyla iš laisvės ir meilės, yra tikrasis tikėjimas, kurį skelbia Biblija.
Jėzus kvietė žmones ne per gąsdinimą, o per meilę ir tiesą. Todėl tikėjimas neturėtų būti kažkas, ką priimame dėl bausmės baimės, bet veikiau dovana, kurią pasirenkame iš vidaus įsitikinimo.