Religija ir kritinis mąstymas dažnai pristatomi kaip dvi priešingos jėgos – viena pagrįsta tikėjimu, kita – abejonėmis ir analize. Tačiau ar tikrai šios sąvokos nesuderinamos? Ar tikėjimas reikalauja aklo pasitikėjimo, o kritinis mąstymas nepalieka vietos dievybei? Biblija, filosofija ir istorija rodo, kad tiesa gali būti kur kas sudėtingesnė.
Neretai manoma, kad tikėjimas reikalauja visiško pasidavimo autoritetui. Tačiau pats Jėzus skatino žmones mąstyti, klausinėti ir ieškoti atsakymų. Evangelijoje pagal Matą rašoma: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu“ (Mt 22,37). Argi ši frazė neparodo, kad protas ir mąstymas yra svarbi tikėjimo dalis? Dievas nesukūrė žmonių tam, kad jie būtų marionetės – jis jiems suteikė laisvą valią, gebėjimą analizuoti ir rinktis.
Senajame Testamente galime rasti istoriją apie Jobą, žmogų, kuris buvo išbandytas kentėjimu ir kėlė sunkius klausimus Dievui. Jobo knyga – tai beveik filosofinis veikalas apie žmogaus kančią ir Dievo teisingumą. „Aš kalbėsiu su Visagaliu, aš noriu pasiaiškinti su Dievu“ (Job 13,3) – štai Jobas, kuris, būdamas tikintis, vis tiek nesitaiksto su tuo, kas jam neaišku. Argi tai ne pavyzdys, kad tikras tikėjimas nebijo klausimų?
Kritinis mąstymas religijoje svarbus ir todėl, kad be jo tikėjimas gali tapti paviršutinišku. Jei žmogus tiki vien todėl, kad taip buvo išmokytas, jo tikėjimas tampa trapus – susidūręs su pirmu rimtesniu iššūkiu, jis gali sugriūti. Kritinis mąstymas leidžia giliau suprasti savo tikėjimą, atsirinkti tikrąsias vertybes nuo dogmų, kurios galbūt nėra autentiškos, o tik per laiką susiformavusios tradicijos.
Žinoma, kritinis mąstymas gali tapti ir pavojingu ginklu – jei jis naudojamas tik tam, kad paneigtų viską, kas netelpa į racionalius paaiškinimus. Religiniai klausimai dažnai išeina už loginio mąstymo ribų, nes susiję su dvasingumu, paslaptimis ir antgamtiniais reiškiniais. Bet ar tai reiškia, kad jie negali būti nagrinėjami? Netgi garsūs teologai, tokie kaip šv. Augustinas ar Tomas Akvinietis, buvo giliai analitiški mąstytojai ir neskubėjo priimti visko nekvestionuodami.
Dabartinėje visuomenėje, kur informacija sklinda milžinišku greičiu, kritinis mąstymas religijoje tampa dar svarbesnis. Jis padeda atskirti tikėjimą nuo manipuliacijos, dvasingumą nuo fanatizmo. Daugybė žmonių vis dar lengvai patiki klaidinančiais mokymais, pseudo-pranašystėmis ar religinėmis dogmomis, kurios nėra pagrįstos nei Šventuoju Raštu, nei sveiku protu. Tokiose situacijose kritinis mąstymas tampa ne tik naudingas, bet ir būtinas.
Tad ar religijoje reikalingas kritinis mąstymas? Atsakymas aiškus – taip, tačiau su sąlyga, kad jis negriauna, o padeda stiprinti tikėjimą. Tikėjimas be kritinio mąstymo gali tapti aklu fanatizmu, o kritinis mąstymas be tikėjimo – tuščia intelektualine pramoga. Tik jų darna gali atvesti žmogų į tikrą, sąmoningą ir gilią dvasingumo patirtį.