Marija Egiptietė – viena iš garsiausių ankstyvosios krikščionybės atgailos šventųjų, kurios gyvenimas įkūnija radikalų atsivertimą ir asketinį dvasingumą. Gimusi IV a. pabaigoje Egipte, jaunystėje ji gyveno Aleksandrijoje ir, kaip pasakoja jos hagiografija, pasidavė kūniškiems malonumams, vedė palaidą gyvenimą ir atvirai ignoravo moralinius bei religinius principus. Skirtingai nei dauguma moterų, kurios verstųsi prostitucija iš būtinybės, Marija teigė, kad ją vedė ne tiek finansiniai motyvai, kiek troškimas patirti kuo daugiau malonumo. Ji ne tik viliojo vyrus dėl pinigų, bet ir dažnai užsiimdavo ištvirkavimu be jokio atlygio, mėgaudamasi pačiu procesu ir savotiška laisve, kurią jai suteikė nuodėmė. Marija buvo gerai žinoma Aleksandrijos gatvėse kaip moteris, nesivadovaujanti jokiais doroviniais suvaržymais, o jos beprotiškas geismas ir nesaikingas gyvenimo būdas tapo legenda tarp amžininkų. Ji ieškojo vis naujų būdų pasitenkinti, neprisirišdama prie vieno žmogaus ar vietos.
Lemtingas momentas įvyko, kai Marija kartu su piligrimais vyko į Jeruzalę. Norėdama patekti į Šventojo Kryžiaus šventę, ji pajuto neregimą jėgą, kuri neleidžia jai įžengti į bažnyčią. Tai tapo dvasiniu lūžiu – supratusi savo nuodėmes, ji meldėsi Švenčiausiajai Mergelei Marijai, pažadėdama pakeisti savo gyvenimą. Po to jai buvo leista įžengti į šventovę, ir šis stebuklingas patyrimas tapo jos atsivertimo pradžia.
Po šio įvykio ji paliko pasaulietinį gyvenimą ir iškeliavo į dykumą, kur praleido likusius dešimtmečius, atgailaudama ir pasinerdama į griežtą asketizmą. Jos gyvenimo pabaigoje atsiskyrėlį Zosimą, kuris atėjo į dykumą per Didįjį gavėnią, sukrėtė jos dvasinė šviesa ir praregėjimas. Pasakojama, kad Marija jam pasakė savo gyvenimo istoriją, o kai po metų jis sugrįžo su Eucharistija, ją rado jau mirusią. Marijos Egiptietės kūnas buvo palaidotas stebuklingai, liudijant jos šventumą.
Stačiatikybėje ir katalikybėje ji laikoma viena iš didžiausių atgailos šventųjų, jos atminimas minimas gavėnios laikotarpiu kaip kvietimas į dvasinį apsivalymą ir nuolankumą. Jos gyvenimas tapo archetipiniu atsivertimo modeliu, parodančiu, kad dieviškoji malonė gali pasiekti net didžiausius nusidėjėlius.