Atsivertimai į religiją neretai pakeičia ne tik asmeninį žmogaus gyvenimą, bet ir visą istoriją. Tie, kurie kažkada buvo skeptikai, nusidėjėliai ar netgi religijos priešai, neretai tapo tikėjimo gynėjais, mistikais ar reformatoriais.
Saulius iš Tarso, geriau žinomas kaip apaštalas Paulius, buvo aršus krikščionių persekiotojas, kol kelyje į Damaską patyrė mistinę viziją. Kritęs nuo arklio ir apakęs, jis išgirdo Kristaus balsą, kuris pakeitė visą jo gyvenimą. Po atsivertimo jis tapo vienu iš svarbiausių krikščionybės skleidėjų, o jo laiškai sudaro didelę Naujojo Testamento dalį.
Konstantinas Didysis, Romos imperatorius, prieš mūšį prie Milvijaus tilto 312 m. teigė išvydęs dangišką ženklą – kryžių su užrašu „In hoc signo vinces“ („Su šiuo ženklu nugalėsi“). Po pergalės jis priėmė krikščionybę ir išleido Milano ediktą, kuris suteikė religijos laisvę krikščionims, atverdamas kelią krikščionybės iškilimui imperijoje.
C. S. Lewisas, žinomas kaip „Narnijos kronikų“ autorius, ilgą laiką buvo ateistas, tačiau jo draugas J. R. R. Tolkienas padėjo jam atrasti krikščionybę. Jis savo atsivertimą aprašė kaip racionaliai neišvengiamą sprendimą, kuris pakeitė jo pasaulėžiūrą ir kūrybą.
Malcolmas X, islamo tautos judėjimo narys, jaunystėje gyveno nusikalstamą gyvenimą, tačiau kalėjime atsivertė į islamą. Vėliau, atlikęs hadžą į Meką, jis perėjo prie tradicinio islamo ir tapo žmogaus teisių aktyvistu, pasisakydamas už rasinę taiką.
Dostojevskis, rusų literatūros genijus, jaunystėje buvo susijęs su revoliucinėmis idėjomis, dėl kurių buvo nuteistas myriop, tačiau paskutinę akimirką buvo išsiųstas į tremtį. Sibire jis atrado tikėjimą ir tapo vienu giliausių krikščionybės apmąstytojų literatūroje, sukurdamas veikėjus, kurių gyvenimus formuoja tikėjimas ir abejonės.
Atsivertimai rodo, kad tikėjimo kelias nėra tiesus ir paprastas. Skepticizmas, abejonių pilni ieškojimai, netgi aktyvi kova prieš religiją kartais tampa išankstine dirva giliam dvasiniam virsmui, kuris keičia ne tik asmenis, bet ir jų paliktą pėdsaką istorijoje.