Ar gali būti, kad mes jau tūkstančius metų neteisingai suprantame tikrovę? Mokslininkai ir filosofai nuolat ieško atsakymų į didžiuosius klausimus: kas mes esame, iš kur atėjome ir kas laukia po šio gyvenimo? Tačiau visa mūsų dabartinė matematika, fizika ir net dvasiniai mokymai remiasi sąvoka, kuri galbūt neegzistuoja – skaičiumi nulis.
Visatoje nėra tuštumos. Net ir ten, kur atrodo, kad nieko nėra, vis tiek egzistuoja energija, kvantiniai laukai, šviesa, vibracijos. Jei niekas negali egzistuoti „tuštumoje“, tai galbūt pati sąvoka „niekas“ yra klaidinga? Jei nėra nieko, tada nėra ir nulio.
Šventraščiai, filosofija ir net modernus mokslas nurodo, kad visata yra amžina. Krikščionybėje Dievas vadinamas Alfa ir Omega – pradžia ir pabaiga, kurios tėra skirtingos to paties begalinio ciklo pusės. Budizme kalbama apie nesibaigiantį atgimimą ir amžiną sąmonės srautą. Mokslas mums sako, kad energija niekur nedingsta, o tik pereina į kitas formas. Visa tai rodo, kad egzistuoja tik begalybė, o ne niekas.
Jei Dievas yra visur ir visada, ar gali būti, kad Jis niekada nesukūrė „nieko“? Galbūt Jis tiesiog amžinai kuria? Ši mintis verčia mus peržiūrėti savo supratimą apie tikrovę. O jei nėra nulio, tai nėra ir tikro „galo“ – tik nauja pradžia, naujas ciklas. Mirtis tada tampa ne pabaiga, bet perėjimu į kitą būties formą.
Pažvelkime į matematiką. Padalink bet kurį skaičių iš nulio – gausi begalybę. Tai reiškia, kad nulis neegzistuoja realybėje, o begalybė yra tikroji konstanta. Jeigu visa visata būtų sukurta pagal šį principą, tada kiekvienas mūsų veiksmas, mintis, malda – viskas turi amžiną reikšmę. Nes niekas neišnyksta. Kiekviena meilės kibirkštis, kiekvienas geras darbas, kiekviena malda įsilieja į visatos bangą, kuri tęsiasi be galo.
Religija ir mokslas dažnai laikomi skirtingais dalykais, tačiau jie abu ieško tiesos. O kas, jei tiesa yra paprasta? Kas, jei Visata tiesiog neturi nulio, tik nesibaigiantį Dievo kūrinijos tekėjimą? Tai reikštų, kad gyvenimas niekada nesibaigia, sąmonė niekada neišnyksta, o egzistencija yra ne laikinas atsitiktinumas, bet amžinas Dievo planas.
Tad kitą kartą, kai pagalvosi apie pradžią ir pabaigą, apie gyvenimą ir mirtį, apie laiką ir erdvę, prisimink – galbūt nėra nieko, kas galėtų būti pavadinta tuštuma. Galbūt yra tik nesibaigianti visatos meilė, energija ir egzistencija. Nes visatoje nėra nulio – yra tik begalybė.