„Neatskleistas nuosprendis“ (lot. decretum absconditum) – tai kalvinizmo (plačiau – reformuotos teologijos) terminas, nusakantis, jog galutinis Dievo apsisprendimas dėl kiekvieno žmogaus išgelbėjimo ar pasmerkimo lieka paslaptyje, t. y. nėra iki galo suvokiamas ar paaiškinamas žmogaus proto. Kalvinas pabrėžė, kad Dievas yra absoliučiai suvereni būtybė, tad žmogaus ribotas protas negali visapusiškai įžvelgti dieviškosios išminties bei sprendimų motyvų.
Šis „neatskleistas nuosprendis“ artimai siejasi su predestinacijos mokymu: pagal jį Dievas dar prieš pasaulio sutvėrimą iš anksto žino (ir tuo pačiu nulemia), kas bus išgelbėti, o kas – ne. Tačiau pats mechanizmas, kodėl vieni yra išrinkti, o kiti – ne, neatskleidžiamas iki galo. Tokia nuostata randa atgarsį Laiške romiečiams, kur apaštalas Paulius klausia: „O kas gi tu toks, žmogau, kad ginčijiesi su Dievu?“ (Rom 9,20). Ši vieta išreiškia mintį, kad žmogus negali perprasti visos dieviškosios valios, todėl Kalvinas mokė kuklaus pasitikėjimo Dievo gerumu bei teisingumu.
Svarbu pažymėti, kad „neatskleistas nuosprendis“ nėra skirtas skatinti bejėgiškumo ar fatalizmo nuostatą. Anaiptol, pagal reformuotą požiūrį, žmogus kviečiamas gyventi aktyvų tikėjimo gyvenimą, semtis paguodos iš dieviškosios malonės žinios. Čia ryškus skirtumas tarp žmogaus veiksmų (pastangų gyventi pagal Dievo valią) ir Dievo nenuspėjamos, tačiau teisingos valios. Į šią paslaptį remiasi ir Kalvino mokymas apie „neapsakomą išgelbėjimo malonę“: nors Dievo keliai mums nesuprantami, jie grindžiami gailestingumu ir tyra meile, kurią žmogus priima tik tikėjimu.
Trumpai tariant, „neatskleistas nuosprendis“ kalvinizmo kontekste pabrėžia ne tiek žinojimą, kas bus išgelbėtas, o kas – pasmerktas, kiek nuolankų pripažinimą, jog Dievo planai pranoksta žmonių logiką, todėl tikrasis išgelbėjimo slėpinys visada išlieka paslaptimi, kurią dera priimti su pagarba bei pasitikėjimu.