Lietuvių kalboje posakis „Velnias žino“ vartojamas tada, kai žmogus nežino atsakymo arba nėra tikras dėl situacijos. Tai gali reikšti ne tik nežinomybę, bet ir tam tikrą nusivylimą, nesidomėjimą ar net abejingumą. Bet ar kada nors susimąstėme, ką iš tiesų reiškia šis posakis dvasine prasme?
Biblijoje velnias nėra suvokiamas kaip išminties šaltinis – priešingai, jis yra „melagių tėvas“ (Jn 8,44). Jei laikytume šią frazę tiesiogine prasme, gautųsi, kad sakydami „Velnias žino“, mes tarsi patikime savo nežinomybę jam. Tačiau argi krikščionis neturėtų ieškoti atsakymų Dievo žodyje, o ne pasitikėti tuo, kuris klaidina?
Šventasis Raštas moko, kad tikrasis žinojimas ir tiesa ateina iš Viešpaties:
“Viešpats suteikia išmintį, iš Jo burnos ateina pažinimas ir supratimas” (Pat 2,6).
Tad kodėl žmonės vis dar sako „Velnias žino“? Tai gali būti paveldėta iš senųjų tikėjimų, kai žmonės tikėjo, kad velnias gali turėti slaptų žinių. Senovės lietuvių mitologijoje velnias neretai vaizduojamas kaip gudrus, žinantis daugiau nei paprasti žmonės. Liaudies pasakose jis dažnai siūlydavo sandėrius, apsimesdavo protingu patarėju, bet galiausiai visada stengdavosi apgauti žmogų. Taigi, posakis „Velnias žino“ gali kilti iš tų laikų, kai žmonės manė, kad tam tikros paslaptys ar nežinomos tiesos priklauso tamsiosioms jėgoms.
Tačiau krikščionybė aiškiai atskiria tiesą nuo melo. Jėzus sakė:
“Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas” (Jn 14,6).
Tai reiškia, kad žmogus, ieškantis tiesos, turėtų jos ieškoti ne pas velnią, o pas Dievą.
Be to, kai nežinome atsakymo, vietoj „Velnias žino“ galime sakyti:
– Tik Dievas žino.
Arba:
– Paliksiu tai Dievo valiai.
Tokios frazės ne tik išreiškia tikėjimą, bet ir padeda žmogui atsigręžti į tikrąją išminties ir žinojimo šaltinį.
Vienas tikras įvykis rodo, kaip svarbu, kam patikime savo nežinomybę. Kartą vienas kunigas susidūrė su žmogumi, kuris buvo įpratęs sakyti „Velnias žino“, kai ko nors nežinojo. Kunigas paklausė:
– Ar tu tikrai nori, kad velnias žinotų tai, kas tau svarbu?
Žmogus susimąstė ir nuo tada nusprendė vietoj to sakyti:
– Tegu Dievas veda mane.
Po kurio laiko jis prisipažino, kad jo gyvenime atsirado daugiau ramybės, nes jis nebepriskirdavo savo nežinomybės tamsioms jėgoms, o pasitikėjo Dievu.
Biblija ragina pasitikėti Viešpačiu visame kame:
“Pasitikėk Viešpačiu visa širdimi ir nesiremk į savo supratimą” (Pat 3,5).
Tad kitą kartą, kai norėsime pasakyti „Velnias žino“, gal verta pagalvoti – ar tikrai norime atiduoti savo nežinomybę tam, kuris apgaudinėja ir klaidina? Ar ne geriau pasikliauti tuo, kuris yra tikroji šviesa ir tiesa?