Lietuvių kalboje išlikęs posakis „pusė velnio“ dažnai vartojamas nusakyti vidutinę būseną – nei gerai, nei blogai. Jis gali reikšti nuosaikų pasitenkinimą arba nusivylimą, priklausomai nuo konteksto. Bet ar kada susimąstėme, kodėl ši frazė siejama su velniu? Ar tai tik liaudies išmintis, ar joje slypi gilesnė prasmė?
Biblijoje velnias visada vaizduojamas kaip visiškai priešingas Dievui – ne pusiau blogis, bet visiškas tamsos ir apgaulės įsikūnijimas. Šventajame Rašte sakoma:
“Kas nėra su manimi, tas prieš mane, ir kas nerenka su manimi, tas barsto” (Mt 12,30).
Tai reiškia, kad nėra „pusiau gero“ ar „pusiau blogo“ kelio, kai kalbame apie dvasinį pasaulį. Krikščionybėje nėra vidurio tarp gėrio ir blogio – yra tik pasirinkimas. Tai kelia klausimą, ar frazė „pusė velnio“ nėra pavojinga iliuzija, leidžianti manyti, kad galime būti neutralūs tarp gėrio ir blogio.
Lietuvių tautosakoje velnias dažnai vaizduojamas ne tik kaip piktasis gundytojas, bet ir kaip tam tikras apgavikas, kuris kartais praranda dvikovą su žmogumi. Tokiose istorijose velnias būna ne absoliutus blogis, o veikiau kvailas ir pergudraujamas veikėjas. Galbūt iš čia kyla ir posakis „pusė velnio“ – tarsi kažkas ne iki galo bloga, tačiau vis tiek turinti sąsajų su blogiu.
Vienas iš pasakojimų byloja apie ūkininką, kuris, norėdamas pasistatyti namą, sudarė sandorį su velniu – šis pažadėjo per vieną naktį pastatyti namą, jei ūkininkas atiduos jam savo sielą. Tačiau ūkininkas, būdamas gudrus, paslėpė vieną akmenį ir prieš aušrą pats jį įkėlė į pamatą, todėl velnias savo dalies negavo ir pasiuto. Sakoma, kad tokiu būdu žmogus pergudravo blogį, bet iš tiesų jis vis tiek žaidė su juo pavojingą žaidimą.
Biblijoje randame aiškų perspėjimą, kad jokia draugystė su blogiu nėra naudinga:
“Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams: nes arba vieno nekęs ir kitą mylės, arba vieno laikysis, o kitą nieku vers” (Lk 16,13).
Tai leidžia suprasti, kad gyvenime nėra „pusinės“ pozicijos tarp šviesos ir tamsos. Pasakyti, kad kažkas buvo „pusė velnio“, reiškia likti kažkur per vidurį, bet krikščionybė kviečia apsispręsti: arba eiti Dievo keliu, arba klaidžioti tamsoje.
Tačiau kodėl žmonės taip mėgsta naudoti šį posakį? Galbūt tai yra mūsų įprotis ieškoti vidurio kelio, kad išvengtume kraštutinumų. Iš dalies tai suprantama, nes gyvenime būna situacijų, kai negalime pasakyti, jog viskas sekėsi puikiai, bet ir ne visiškai blogai. Egzaminas išlaikytas – ne geriausiu balu, bet ir ne blogai. Sveikata nėra tobula, bet vis tiek nėra taip blogai, kad negalėtume gyventi.
Tačiau Šventasis Raštas ragina mus nepasitenkinti vidutiniškumu, ypač dvasiniame gyvenime. Kristus sako:
“Žinau tavo darbus, jog esi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet, kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš tave išspjausiu iš savo burnos” (Apr 3,15-16).
Tai stiprus įspėjimas tiems, kurie yra „pusiau tikintys“, „pusiau atsidavę“, „pusiau geri“. Tai priminimas, kad negalime būti pusiau su Dievu ir pusiau su pasauliu, nes galų gale toks kelias veda ne į tikrą gyvenimą, o į dvasinį sąstingį.
Realiame gyvenime dažnai susiduriame su situacijomis, kuriose bandome išlaviruoti tarp tiesos ir kompromiso. Krikščionybė, priešingai, kviečia būti aiškiais, tvirtai stovėti už tiesą ir nesitaikstyti su pusinėmis vertybėmis.
Galbūt vietoje frazės „pusė velnio“ mums vertėtų sakyti: „Dievo valia“, „pakankamai gerai“, „viskas pagal Jo planą“? Tokie posakiai ne tik neštų daugiau tikėjimo, bet ir primintų mums, kad tikrasis kelias nėra vidutiniškumas, o kryptingas žengimas į šviesą.
“Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane” (Jn 14,6).
Tad ar tikrai norime sakyti, kad gyvenimas yra „pusė velnio“? O gal verčiau rinktis pilnatvę, kurią siūlo tikėjimas?