Ukraina, būdama didžiulė ir istoriškai įvairiapusė šalis, ilgus amžius formavo savitą religijų mozaiką. Jos geografija – nuo vakarinės srities, glaudžiai susijusios su katalikybe, iki rytinių regionų, kuriuose vyravo stačiatikybė bei istoriškai jautėsi Maskvos įtaka, – padėjo atsirasti gausybei konfesinių tradicijų. Be stačiatikybės ir katalikybės (tiek lotyniškojo, tiek graikiškojo rito), Ukrainos religiniame gyvenime svarbus vaidmuo teko judaizmui, protestantizmui, islamui, karaimų bendruomenėms bei įvairioms mažesnėms bendrijoms. Ši religijų įvairovė neatsiejama nuo politinių lūžių, karų, okupacijų bei nepriklausomybės siekių, kurie nuolat paveikdavo Ukrainos teritoriją.
Svarbiausios religijos ir istoriniai kontekstai
Stačiatikybė:
- Stačiatikybė tapo dominuojančia konfesija dar nuo Kijevo Rusios laikų (X–XII a.), kai kunigaikštis Vladimiras Didysis priėmė krikščionybę iš Bizantijos. Kijevas ilgus šimtmečius laikytas stačiatikybės lopšiu Rytų Europos erdvėje.
- Po Mongolų-totorių antplūdžio, LDK (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) įtakos, Abiejų Tautų Respublikos laikų ir vėlesnių carinės Rusijos administracinių reformų, Ukrainos stačiatikių gyvenimas susiskaidė tarp įvairių jurisdikcijų. XX a. šalyje ėmė veikti dvi pagrindinės Stačiatikių Bažnyčios: Ukrainos Stačiatikių Bažnyčia (Maskvos patriarchato) ir Ukrainos Stačiatikių Bažnyčia (Kyjivo patriarchato).
- 2018 m. pabaigoje – 2019 m. pradžioje Konstantinopolio (Ekumeninis) patriarchas pripažino Ukrainos Stačiatikių Bažnyčios autocefaliją (tai tapo istoriniu lūžiu), kuri vėliau ėmė vadintis tiesiog „Ortodoksų Bažnyčia Ukrainoje“. Taip šalis atgavo didesnį religinį savarankiškumą, nors Maskvos patriarchatas iki šiol tam priešinasi.
Katalikybė:
- Vakarų Ukrainoje (ypač Lvivo, Ivano Frankivsko, Ternopilio srityse) stipriai įsitvirtino Rytų (Graikų) katalikų Bažnyčia, kuri istoriškai vadinama Unitų arba Ukrainos Graikų katalikų Bažnyčia (UGKB). Ji susiformavo po Bresto unijos (1596 m.) laikotarpio, sujungdama rytų apeigas su lojalumu Romos popiežiui.
- Be graikiškojo rito, dalis gyventojų Vakarų Ukrainoje išpažįsta ir lotyniškąjį katalikų tikėjimą, kuris glaudžiai susijęs su istorinėmis Lenkijos kultūrinėmis įtakomis.
Protestantizmas:
- Nors jis nėraplačiai paplitęs, protestantiškos bendruomenės (baptistai, sekmininkai, reformatų bažnyčia) tapo matomos XX a. Antrojoje pusėje, ypač sovietmečiu, kai dalis tikinčiųjų telkėsi pogrindyje.
- Pastaraisiais dešimtmečiais protestantų misijos ir bendruomenės sėkmingai plėtėsi Rytų bei Pietų Ukrainoje.
Judaizmas:
- Iki Antrojo pasaulinio karo Ukrainoje buvo viena didžiausių žydų bendruomenių Europoje, turinti senas chasidizmo (ypač Podolėje ir Voluinėje) tradicijas. Kyjivas, Odesa, Lvivas ir daugybė kitų miestų pasižymėjo gausia žydiška kultūra: veikė sinagogos, mokyklos (chederiai), klestėjo jidiš literatūra.
- Nacių okupacijos metu įvykęs Holokaustas Ukrainos žydų bendruomenes itin skaudžiai palietė – tragiški Babi Jaro įvykiai Kyjive, masinės žydų žudynės provincijose sunaikino didžiąją dalį istorinio paveldo.
- Nepaisant XX a. tragedijų ir masinės emigracijos, Ukrainoje išliko ir atkūrėsi nemažai žydų bendruomenių bei sinagogų, ypač nepriklausomybės metais.
Islamas:
- Pagrindinė musulmonų bendruomenė – Krymo totoriai, turintys senas islamiškas tradicijas dar nuo Krymo chanato laikų. Po Stalino režimo vykdytų masinių tremčių 1944 m. daugelis Krymo totorių buvo ištremti, o tik XX a. pabaigoje jiems leista sugrįžti į gimtąsias žemes.
- Krymo aneksija 2014 m. sukėlė humanitarinę krizę šiai bendruomenei: daugelis totorių pasipriešino Rusijos okupacijai, plėtojamos represijos prieš juos (maskuojamos antiterorizmo ar ekstremizmo naratyvais).
Religijos ir politika: nuo carinės Rusijos iki šių dienų
Carinė Rusija ir sovietmetis:
- Carinės Rusijos laikais buvo siekiama integruoti Ukrainos stačiatikybę į Maskvos patriarchato struktūras, o graikų katalikai patirdavo nuolatinį spaudimą ar net persekiojimus.
- Sovietų Sąjungos era daugeliui religinių bendruomenių reiškė priespaudą, uždraudimą veikti legaliai, bažnyčių nacionalizavimą, kunigų, vyskupų kalinimus. Pavyzdžiui, Ukrainos Graikų katalikų Bažnyčia buvo oficialiai panaikinta (1946 m.), daug dvasininkų ištremta. Nepaisant visko, tikintieji organizavosi pogrindyje.
Nepriklausomybės laikotarpis (nuo 1991 m.):
- Subyrėjus SSRS, Ukrainoje atgimė religijos laisvė, atsikūrė draustos konfesijos, atstatyti vienuolynai, atgauti maldos namai.
- Tuo pat metu atsivėrė diskusijos dėl Ukrainos Stačiatikių Bažnyčios priklausomybės: dalis tikinčiųjų atsiskyrė nuo Maskvos patriarchato, taip kilo Ukrainos Stačiatikių Bažnyčios (Kyjivo patriarchato) judėjimas.
- Politinė orientacija Vakaruose, narystės ES siekis daugeliui tikinčiųjų sutapo su noru turėti nepriklausomą Bažnyčią, kad Maskvos patriarchatas nebūtų pajėgus daryti įtaką valstybės sprendimams.
Religija karo akivaizdoje
Antrojo pasaulinio karo periodas:
- Nacių okupacijos metais religinių bendruomenių likimai skyrėsi. Vokietijos valdžia leido tam tikrą religijos laisvę, mėgindama pelnyti okupuotų tautų palankumą, tačiau žydai buvo sistemingai žudomi. Bažnyčios, ypač stačiatikių bei graikų katalikų, kartais bandė ginti žmones, nors dėl vietinių kolaborantų veiksmų situacija buvo nevienareikšmė.
- Po karo sovietinis rėžimas vėl apribojo religijų veiklą, vykdė aktyvią ateistinę propagandą.
Rusijos agresija (nuo 2014 m. ir ypač 2022 m. vasario 24 d.):
- 2014 m. prasidėjusi Krymo aneksija ir vėliau Rusijos remtų separatistų konfliktas Donecke bei Luhanske paveikė bažnyčias bei tikinčiuosius: kai kurios parapijos buvo užgrobtos, dalis pastorių, kunigų, imamių, rabinų tapo karo pabėgėliais.
- 2022 m. Rusijos pradėtas visapusiškas karas prieš Ukrainą sukėlė naują bangą smurto. Bombarduojami ne tik miestai, bet ir religinių bendruomenių centrai, cerkvės, mečetės, sinagogos, vienuolynai. Tarptautiniai stebėtojai fiksuoja ne vien fizinę žalą, bet ir tikslinius išpuolius, siekiančius pažeisti ukrainiečių tapatybę (religija – jos dalis).
- Kai kurios Stačiatikių Bažnyčios (tiek Kyjivo patriarchato palikuonė – dabartinė Ortodoksų Bažnyčia Ukrainoje, tiek Maskvos patriarchatui lojali dalis) atsidūrė keblioje padėtyje. Nemažai Maskvos patriarchato vyskupų ir tikinčiųjų pasmerkė karą, ėmė ieškoti būdų nutraukti ryšius su Rusijos patriarchu Kirilu, kuris atvirai palaiko Rusijos karinius veiksmus.
- Religijos srityje vyksta drastiški pokyčiai, nes karas paskatino dar didesnį priešiškumą viskam, kas siejama su agresorės Rusijos institucijomis. Kyla iniciatyvos uždrausti Maskvos patriarchato Bažnyčios veiklą Ukrainoje arba apriboti jos įtaką.
Santykis tarp konfesijų ir tarpreliginio dialogo perspektyvos
Nepaisant kruvinų karų ir istorinių sukrėtimų, Ukrainoje susiklostė palyginti taikaus tarpkonfesinio bendravimo tradicija. Ypač po 1991 m., kai šalies Konstitucija ėmė ginti tikėjimo laisvę, įvairios religinės bendruomenės laikosi nuostatos, kad bendradarbiavimas socialinėje srityje, pagalba vargstantiems ir pabėgėliams, geranoriškas požiūris į kitas konfesijas stiprina valstybingumą ir visuomenės darną.
Nors karo metu dažnai vyrauja labiau patriotiniai sentimentai ir aštrus požiūris į „išorinius priešus“, nemažai religinių lyderių – tiek stačiatikių, tiek katalikų ar protestantų – ragina saugoti humanizmą ir nepasiduoti neapykantai. Musulmonų totoriai iš Krymo, ištremti ukrainiečiai, žydų bendruomenės atstovai dažnai suvienijami bendro likimo: visi tampa agresijos aukomis. To pasekoje formuojasi „bendro priešo“ įsisąmoninimas bei solidarumas.
Ukrainos religinis gyvenimas – tai dinamiška tradicijų, istorinių lūžių ir modernios visuomenės sankirta, kurią nuolat veikia geopolitiniai įvykiai. Šimtmečius besitęsianti kova dėl nepriklausomybės ir tapatybės, šiais laikais išryškėjusi ypač skausmingu pavidalu, daro įtaką ir tikinčiųjų sąmonei. Bažnyčios, sinagogos, mečetės bei kiti religiniai centrai karo akivaizdoje dažnai tampa ne tik dvasinio palaikymo vietomis, bet ir realios pagalbos (humanitarinės, socialinės) teikėjais. Tuo pat metu pati religija išlieka galinga dvasinė jėga, padedanti tautai išlaikyti stiprybę, tapatybę ir viltį atkurti teisingumą bei taiką.