Korano deginimas kelia dideles diskusijas pasaulio viešojoje erdvėje ir yra laikomas itin rimtu išpuoliu prieš islamo bendruomenę. Tokia provokacija dažnai pasitelkiama ekstremistinių grupių ar individualių asmenų, siekiančių sukurstyti įtampą, išprovokuoti smurtą arba atkreipti dėmesį. Daugelyje islamo tradicijų Koranas yra suvokiamas kaip sakralus dieviškasis žodis, perduotas pranašui Mahometui. Dėl šios priežasties bet koks tyčinis šventraščio išniekinimas – įskaitant deginimą – vertinamas kaip ne tik religinės, bet ir visuomeninės pagarbos pažeidimas.
Vienas žinomiausių pavyzdžių – pastoriaus Terry Jones, Jungtinėse Valstijose per 2010-uosius metus, išreikštas grasinimas viešai sudeginti Koraną. Tarptautiniai politikos lyderiai, religiniai vadovai bei visuomeninės organizacijos reagavo itin neigiamai ir ragino neskatinti neapykantos. Dėl kilusio pasipiktinimo, protestų ir net grasinimų smurtu, raginimai deginti Koraną buvo atidėti, tačiau pasekmė – ilgalaikė įtampa tarp krikščioniškų ir musulmoniškų bendruomenių. Kitais atvejais, pavyzdžiui, kai Švedijoje ar kitose Europos šalyse kraštutinių dešiniųjų grupuotės viešai demonstravo panieką musulmonų šventraščio atžvilgiu, tai sukėlė ne tik protestų bangą, bet ir diplomatinę įtampą tarp šalių. Šie incidentai liudija, kad veiksmai, menkinantys sakralų islamo tekstą, turi kur kas platesnes kultūrines bei geopolitines implikacijas.
Žvelgiant į priežastis, kodėl Korano deginimas laikomas nepriimtinu, svarbu pabrėžti pagarbos principą. Religinių ar kultūrinių objektų niekinimas dažnai yra interpretuojamas kaip vieša panieka visai bendruomenei, kurios tikėjimas grindžiamas tuo šventraščiu. Panašiai reaguotų ir krikščionys, jei viešai būtų niekinamas Biblijos egzempliorius, arba judaizmo atstovai, jei būtų tyčiojamasi iš Toroje užrašyto dėsnio. Tarptautinis mokslinių studijų kontekstas taip pat pabrėžia, kad sisteminga neapykantą skatinanti retorika ar veiksmai gali plėtotis į platesnį smurtinį konfliktą, kai susiduria skirtingų kultūrų ir religijų bendruomenės.
Neretai tokie išpuoliai pasitelkiami politinės manipuliacijos tikslais. Ekstremistai gali išnaudoti šventvagystės aktus, norėdami pabrėžti tariamą „neišsprendžiamą konfliktą“ tarp Vakarų pasaulio ir islamo civilizacijos. Visgi didžioji dauguma musulmonų, kaip ir kitų religinių konfesijų tikinčiųjų, tokią konfrontaciją laiko nereikalinga bei žalinga. Tarptautinės organizacijos, pavyzdžiui, Jungtinės Tautos ar Europos Taryba, skatindamos tarpreliginį dialogą, pabrėžia tolerancijos ir pagarbos kitataučiams būtinybę. Kaip yra sakęs popiežius Pranciškus: „Vienintelis galimas kelias į ateitį yra bendražmogiška brolybė ir taika.“ Toks požiūris atspindi pamatinį suvokimą, jog religijos turėtų vienyti, o ne kurstyti nesantaiką.
Galima pateikti ir drąsių taikinimo pavyzdžių: kai kuriose pasaulio šalyse krikščionių, judėjų ir musulmonų atstovai rengia bendras maldos arba meno iniciatyvas, skirtas populiarinti tarpusavio supratimą ir solidarumą. Pavyzdžiui, Libane, stipriai veikiančiame religinių įtampų kontekste, dvasininkai iš įvairių konfesijų rengia viešus seminarus, kurių metu aptariami ne tik teologiniai, bet ir socialiniai iššūkiai. Toks bendradarbiavimas prisideda prie žmogiškojo artumo ir vietos bendruomenių stiprinimo, nes mažina galimybę, kad ekstremistai galėtų pasinaudoti tarpusavio nepasitikėjimu.
Kita vertus, norint sutaikyti religijas, neužtenka tik abstrakčių raginimų gerbti kitų tikėjimą. Reikalinga konkreti edukacija, išsamūs paaiškinimai apie atitinkamos bendruomenės papročius ir kultūros ypatumus. Šiam tikslui pasitarnauja tarpreliginiai instituciniai projektai, bendri labdaros renginiai, socialinės akcijos. Pavyzdžiui, buvęs JAV prezidentas Barack Obama ne kartą yra pabrėžęs: „Svarbu, kad įvairių religijų išpažinėjai matytų vieni kituose ne priešus, o partnerius, galinčius kartu kurti teisingesnę visuomenę.“ Tokia pozicija ragina skirtingas tradicijas turinčius žmones atsiverti ir siekti bendro gėrio, o ne įtvirtinti susiskaldymą.
Svarbu pripažinti, kad kiekviena religija turi ne tik teologinius postulatus, bet ir specifinę istoriją, mentalitetą bei estetines tradicijas. Taigi, norint skirtingų tikėjimų asmenims gyventi darniai, būtina išeiti už savų stereotipų ribų ir leistis į atviras diskusijas. Viešieji renginiai, bendros konferencijos ar net meninės iniciatyvos, į kurias įtraukiami poezijos, muzikos, tapybos kūriniai, gali tapti reikšmingu impulsu geriau pažinti kito žmogaus pasaulėvoką. Tokiu būdu atsiveria galimybė transformuoti priešiškumą į konstruktyvų bendradarbiavimą – o iš to laimi ne vien religinės bendruomenės, bet ir visa visuomenė.
Korano deginimas – tai destruktyvus veiksmas, pažeidžiantis pamatinius pagarbos ir tarpusavio supratimo principus. Pastarieji incidentai rodo, kad tokia provokacija gali sukelti stiprią emocinę reakciją ir ne vien kultūrinę, bet ir politinę krizę. Vis dėlto, ilgalaikė taika ir sutarimas tarp religijų gali būti pasiekiami puoselėjant tarpusavio dialogą, abipusę pagarbą ir bendrus socialinius projektus. Tolerancijos skatinimas, pasitelkiant švietimą, meną bei viešas diskusijas, padeda kurti aplinką, kurioje žmonės mato vieni kituose ne priešus, o potencialius partnerius keliant bendras moralines, humaniškas ir visuomeninės gerovės idėjas. Kaip yra pabrėžęs Tibeto dvasinis vadovas Dalai Lama: „Tikra sutarimo dvasia prasideda nuo atjautos ir gebėjimo matyti žmogiškumą už bet kokių religinių skirtumų.“ Būtent ši esminė nuostata gali tapti svarbiausiu ginklu prieš neapykantą, klestinčią ten, kur trūksta supratimo.
Provokacijos
Vienas ryškiausių provokacinių veiksmų pavyzdžių, susijusių su islamo šventenybių išjuokimu, buvo satyrinio prancūzų savaitraščio „Charlie Hebdo“ (pranc. „Charlie Hebdo“) paskelbtos pranašo Mahometo karikatūros. 2015 m. įvykusios teroristinės atakos prieš šio leidinio redakciją Paryžiuje nusinešė keliolika gyvybių, o vėliau sukėlė aktyvius protestus ir demonstracijas visame pasaulyje. Nors tai nebuvo tiesioginis Korano deginimas, minėtasis incidentas atspindi, kaip satyros ir laisvo žodžio ribų išbandymas gali peraugti į tragiškus religinius ir politinius konfliktus. Dalis visuomenės šį atvejį traktavo kaip laisvos spaudos principų gynimą, tačiau musulmonų bendruomenės didžiuma jį matė kaip šventvagišką išpuolį prieš sakralųjį islamo simbolį – pranašą.
Kitas plataus atgarsio susilaukęs įvykis – Danijos kraštutinių dešiniųjų veikėjo Rasmuso Paludano organizuotos Korano deginimo akcijos, kurios periodiškai vyksta nuo 2019 m. Švedijoje ir Danijoje. Paludanas dažnai renkasi musulmonų bendruomenių rajonus, kur prie mečečių ar viešose vietose rituališkai degina Koraną, siekdamas išprovokuoti gyventojų reakciją. Dėl tokių veiksmų ne kartą kilo masiniai protestai, susirėmimai su policija, taip pat padažnėjo diplomatinės įtampos tarp Šiaurės Europos šalių ir musulmoniškojo pasaulio valstybių. Vyriausybės atstovai, nors ir pabrėžia žodžio laisvės principų svarbą, tuo pačiu patiria rimtą spaudimą, siekdami užkirsti kelią galimai smurtinei eskalacijai.
Dar vienas paminėtinas kontekstas – Nyderlandų politiko Geerto Wilderso veiksmai. Šis politikas garsėja aštria retorika prieš islamo imigraciją ir ne kartą dalinosi vaizdo medžiaga, kurioje tyčiojamasi iš Korano turinio. 2018 m. Wildersas planavo surengti pranašo Mahometo karikatūrų konkursą, kuris buvo atšauktas dėl sulauktų grasinimų bei galimos grėsmės viešajam saugumui. Nors jis nepasižymėjo tiesioginiu šventraščio deginimu, pats siekis pajuokti islamiškus simbolius sukėlė audringus protestus įvairiose musulmoniškose šalyse, o Nyderlandų vyriausybė atsidūrė sudėtingoje diplomatinėje padėtyje.
Vienas iš dar retesnių, tačiau pastebimų pavyzdžių – 2021 m. incidentas Norvegijoje, kur vietos kraštutinių pažiūrų grupė taip pat demonstratyviai sudegino Korano egzempliorių. Nors dauguma norvegų pasmerkė šį veiksmą kaip neapykantos kurstymą, pati akcija tarptautinėje erdvėje buvo nuskambėjusi kaip „dar vienas islamofobijos įrodymas“. Tokie deginimo aktai išprovokuoja protestus ne tik pačioje Norvegijoje, bet ir kitose šalyse, o vietinė policija turi pasitelkti specialias priemones, kad apsaugotų kraštutinę akciją organizuojančius asmenis bei protestuotojus nuo abipusių išpuolių.
Šie pavyzdžiai rodo, kad Korano deginimas ar kitoks islamo simbolių išniekinimas dažnai nėra tik asmeninis poelgis – tai tampa politine ir sociokultūrine provokacija, kurią išnaudoja tiek kraštutinės dešinės grupuotės Vakaruose, tiek radikalūs elementai musulmonų šalyse. Kaip pastebi religijotyrininkai, tokie konfliktai retai kyla vien iš religinio įžeidimo: neretai jie glūdi platesniame geopolitiniame kontekste, kuriame susiduria migracijos, integracijos ir identiteto klausimai. Tuo tarpu tarpreliginio sutaikymo keliuose ypač svarbi tampa ne tik pagarba skirtingų bendruomenių šventoms vertybėms, bet ir atvira diskusija apie tai, kokios yra žodžio laisvės ribos, kas yra demokratijos kertiniai principai ir kaip spręsti kultūrinius skirtumus. Artėjant prie konstruktyvaus dialogo, įtrauktos iniciatyvos (pvz., bendri tarpreliginiai renginiai, socialinė veikla), kuriose dalyvauja tiek religiniai lyderiai, tiek visuomenės nuomonės formuotojai, gali ženkliai prisidėti prie aštresnių susipriešinimų sušvelninimo.