Religijos istorija Amerikoje nuo pat kolonijinių laikų išsiskyrė išskirtine dinamika bei kultūrine sinteze, atspindinčia įvairias konfesijas ir pasaulėžiūras. Šiandien Jungtinėse Amerikos Valstijose egzistuojantis religinis pluralizmas susiformavo dėl migracijos, socialinių permainų ir nuolatinio teologinių bei dvasinių srovių sąlyčio. Religinės bendruomenės, institucionalizuotos ir neformaliai susibūrusios, nuolat keitė ir keičia šalies identitetą, demokratijos sampratą bei pilietinį gyvenimą.
Religijos vaidmuo Amerikoje ėmė aiškiau ryškėti dar prieš paskelbiant Nepriklausomybės deklaraciją 1776 metais. Puritonai, kurie atvyko į Naująjį pasaulį XVII amžiaus pradžioje, siekė laisvės praktikuoti savo tikėjimą, tuo pačiu griežtai laikydamiesi konservatyvių moralinių doktrinų. Pirmosios kolonijos, pavyzdžiui, Masačusetso įlankos kolonija, suformavo tam tikrą religinę-pilietinę struktūrą, paremtą Biblijos principų interpretacija. Tačiau religinis kraštovaizdis netrukus praplėtė ribas, dėl ko formavosi Baptistų, Kvekerių ir kitų denominacijų bendruomenės. Ši diversifikacija skatino religinės tolerancijos idėjas, kurios tapo svarbiu demokratinės minties pamatu.
XVIII amžiuje vykusios dvasinės atgimimo bangos, vadinamos „Didžiuoju prabudimu“ (angl. Great Awakening), suvienijo ne tik atskiras protestantiškas kongregacijas, bet ir davė impulsą intensyvesniems socialiniams pokyčiams. Pamokslininkai, tokie kaip Džonatanas Edvardsas (Jonathan Edwards), pabrėžė asmeninį atgimimą, skatino religingumą ir moralei pabrėžti svarbų bendruomeniškumą. Šio judėjimo įtaka prisidėjo prie vėlesnės Amerikos revoliucijos dvasinio pagrindimo: stiprėjo supratimas, kad kiekvienas pilietis turi prigimtines teises, taip pat ir teisę laisvai rinktis tikėjimą. 1787 metais priimta JAV Konstitucija, o vėliau ir Teisių bilis (Bill of Rights), instituciškai įtvirtino religijos laisvę ir draudimą valstybei nustatyti oficialią tikybą, taip įtvirtindamas ilgalaikį religinės tolerancijos principą.
Vis dėlto, Amerika niekada nebuvo vienalytė konfesinė erdvė. XIX amžiuje masiškai iš Europos imigravę katalikai, liuteronai, ortodoksai ir kitų denominacijų krikščionys sukūrė daugiatautį religinį tinklą, kurio įvairovė tik augo. Tuo pat metu stiprėjo ir vietinės religinės grupės, kaip antai Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia (dar žinoma mormonais), įkūrusi savo centrą Jutoje. Ši ekspansija pamažu formavo nacionalinę religinę topografiją, kurioje atskiros tradicijos įsitvirtindavo kartu saugodamos savo unikalią tapatybę, bet kartu taikiai egzistavo šalia kitų.
Visuomenės ir religijos sąveika kartkartėmis tapdavo diskusijų ar net konfliktų šaltiniu, tačiau ilgainiui susiformavęs religinis pluralizmas išliko fundamentalia Jungtinių Valstijų vertybe. XX amžiuje religiškai angažuotų veikėjų – dvasininkų, teologų ir aktyvistų – balsas prisidėjo prie pilietinių teisių bei socialinio teisingumo judėjimų. Šiuo atveju itin svarbus Martino Liuterio Kingo (Martin Luther King Jr.) vaidmuo, kuris savo pamoksluose pabrėžė moralios visuomenės siekį: „Netikime, jog istorijos lankas išsitiesia savaime – jį privalo išlenkti teisingumo vizija ir žmonių valia“. Šis jo teiginys cituojamas kaip žmogaus orumo ir lygiateisiškumo siekio credo, apimantis tiek religines, tiek sekuliarias vertybes.
Amerikos prezidentų kalbose religija taip pat užima reikšmingą vietą. Prezidentas Džonas F. Kenedis (John F. Kennedy) 1961 metų inauguracinėje kalboje pabrėžė bendrą atsakomybę prieš Dievą ir tautą: „Prisiekiu jums bei Visagaliui Dievui šia pačia iškilminga priesaika, kurią mums nubrėžė mūsų protėviai…“. Nors valstybės ir bažnyčios atskirties doktrina išlieka konstitucine norma, tokios citatos atskleidžia religinės retorikos ir tradicijų svarbą nacionalinėje tapatybėje. Taip pat religinė retorika tapo būdu konsoliduoti visuomenę krizių laikotarpiu, kviečiant į solidarumą ir viltį.
Vėlyvojo XX amžiaus ir XXI amžiaus realybė pasižymi dar didesne religine įvairove. Jungtinėse Valstijose klesti islamiškos mečetės, žydų sinagogos, budistų šventyklos ir hinduistų bendruomenės, kurios integruoja naujas kultūrines praktikas. Vieni tyrėjai teigia, jog šiandien Amerika yra vienas geriausių pavyzdžių, kaip religijos laisvė įgalina daugiakonfesinę visuomenę sugyventi taikiai. Tačiau kiti pabrėžia augančius iššūkius: politinę poliarizaciją, kultūrinius konfliktus bei ideologinę konkurenciją, kurioje religinė tapatybė gali tapti skaldančiu faktoriumi.
Amerikos religijos istorija yra ne tik datas ir faktus apimantis naratyvas, bet ir nuolat besivystantis socialinis bei dvasinis fenomenas. Nuo ankstyvųjų kolonijų, grįstų biblinėmis vertybėmis, iki dabartinės multireliginės visuomenės, ši istorija liudija įvairiapusę evoliuciją, atspindinčią savitas tradicijas, visuomenės permainas ir asmeninius žmonių pasirinkimus. Tokia mozaika skatina pripažinti bei gerbti skirtingas pasaulėžiūras, o tuo pačiu primena, kad religija, būdama asmeninės tapatybės ir pilietinės savimonės dalimi, išlieka galingas impulsas tiek solidarumui, tiek naujiems debetams apie laisvę ir teisingumą.