Raupsuotųjų paminėjimai Šventajame Rašte leidžia giliau suprasti žmonių bendruomenės požiūrį į ligą ir atskirtį. Senajame Testamente aptinkami nurodymai, kaip elgtis su sergančiaisiais raupsais. „Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui“ (Kun 13:1) – taip prasideda mokymas apie raupsų atpažinimą ir atitinkamas priemones, padedančias saugoti visų gerovę. Tais laikais, jei žmogus turėdavo odos pažeidimų, jis būdavo apžiūrimas kunigo. Jei liga pasitvirtindavo, nukentėjusysis turėdavo gyventi toliau nuo kitų, vilkėdamas suplėšytus drabužius ir pridengdamas veidą, kad įspėtų praeinančiuosius.
Įsivaizduojant anuometinį pasaulį, galima suprasti, kad tokia būklė kėlė ne tik fizinį skausmą, bet ir skaudžią socialinę atskirtį. Raupsuotasis neturėjo galimybių laisvai vaikščioti po miestą ar bendrauti su artimaisiais. Daugelis tikėjo, kad užklupusi liga gali būti Dievo bausmė, todėl ligonis būdavo priverstas visiems demonstruoti savo būklę ir tokiu būdu patirti gėdą. Tačiau visoje Biblijos istorijoje randama epizodų, kurie suteikia vilties ir kviečia žvelgti su užuojauta.
Vienas iš ryškiausių pasakojimų Naujajame Testamente – Jėzaus susitikimai su raupsuotaisiais. Pasakojama, kaip prie Jėzaus prieina sergantis vyras, parpuola ant žemės ir maldauja gydymo (Mk 1:40–42). Nors to meto įstatymai reikalavo vengti bet kokio kontakto su užsikrėtusiuoju, Jėzus neatsitraukė. Jo rankos prisilietimas liudijo užuojautą ir meilę, kai aplinkiniai raupsuotajam siūlydavo tik panieką. Stebuklingas ligonio išgijimas tarsi sulaužė nusistovėjusią tradiciją, paremtą baime ir išankstinėmis nuostatomis.
Kitas įsimintinas fragmentas randamas Lk 17:12–19. Dešimt nuo raupsų kenčiančių asmenų prašė Jėzaus gailesčio. Visi pasveiko eidami pas kunigus. Vis dėlto tik vienas sugrįžo padėkoti. Tuomet Jėzus pasakė: „Ar ne dešimt pasveiko? Kur kiti devyni?“. Tuo pabrėžiama dėkingumo reikšmė ir rodomas gilus ryšys tarp tikėjimo ir žmogaus reakcijos į gautą malonę. Be to, išgydymo momentas atskleidžia didžiulę empatiją, kurią Jėzus siūlo atstumtosioms bendruomenės grupėms.
Šventasis Raštas liudija, kad dvasinė galia nugalėti ligą nėra tik parodomasis stebuklas. Ji išreiškia kvietimą visuomenei atsigręžti į labiausiai kenčiančius. Raupsuotieji tampa pavyzdžiu, kaip išankstiniai įsitikinimai gali sukaustyti žmones ir pastūmėti juos į užribį. Reikia nepamiršti, kad kiekvienas atstumtasis turi savo istoriją, savo žmogiškumą ir troškimą būti priimtas.
Ankstyvųjų krikščionių bendruomenėse rūpinimasis sergančiaisiais neretai buvo laikomas tikėjimo požymiu. Evangelijose pabrėžiama, kad meilė artimui yra viena didžiausių vertybių, todėl pagalba atskirties paliestiems asmenims – neatsiejama dalis tikrojo pamaldumo. Ne tik maldos ir išgydymo prašymai, bet ir realūs veiksmai turtino bendruomenės dvasią.
Peržvelgus tuos pasakojimus, galime įžvelgti esminę mintį: net ir skaudžiausiu momentu, kai žmogus yra atitolęs nuo visų, visada esama galimybės sugrįžti į bendrystę. Kristaus pavyzdys primena, kad kiekvienas nusipelno atleidimo ir užuojautos. Raupsuotieji Biblijoje kviečia dėmesingai ir atjaučiančiai žvelgti į kenčiantį artimą. Jie moko, kad atsigręžimas į labiausiai stokojančius yra kelias į gilesnę Dievo ir žmonių vienybę. Ir šiandien daug bendruomenių randa įkvėpimo šiuose senovės pasakojimuose, siekdamos tarnauti tiems, kas jaučiasi atstumti. Taip pergyvenama vienybės patirtis, kuri veda link tikrosios širdies ramybės.