Istorija apie Jėzaus kelionę į Egiptą pirmiausia minima Evangelijoje pagal Matą, kur pasakojama, kad Kūdikėlį Jėzų drauge su Juozapu ir Marija teko išgabenti iš Betliejaus, kai karalius Erodas, išgirdęs apie gimusį „žydų karalių“, ėmė siekti sunaikinti galimą konkurentą (Mt 2,13–15). Tai vadinama „Šventosios Šeimos bėgimu į Egiptą“. Nors Naujojo Testamento tekste daugiau detalių apie jų laiką Egipte nerasime, įvairios krikščioniškos tradicijos per amžius kūrė legendas ir pasakojimus, norėdamos įsivaizduoti, kaip Jėzus ten gyveno.
Pagal evangelisto Mato liudijimą, angelas sapne įspėjo Juozapą, kad jis kartu su Kūdikėliu ir Motina skubiai pasitrauktų iš šalies, nes Erodas planavo nužudyti visus mažus berniukus aplink Betliejų. Taip Šventoji Šeima leidosi į kelionę į Egiptą. To meto žydams Egiptas nebuvo visiškai svetimas kraštas: jame nuo senovės būta izraelitų bendruomenių, besiverčiančių amatais, prekyba, turėjusių sinagogas. Taigi galima spėti, kad Juozapas galėjo ten rasti kur apsigyventi ir susirasti darbą, kol praeis pavojus.
Vis dėlto Mato evangelijoje pabrėžiama, kad Jėzaus išvykimas į Egiptą išpildė senąją pranašystę – „Iš Egipto pašaukiau savo Sūnų“ (Mt 2,15 ir Oz 11,1). Taip autorius mato simbolinę paralelę su Senajame Testamente aprašytu izraelitų išvadavimu iš vergovės. Nors anksčiau Egiptas buvo didelių vargų prisiminimas, dabar ta pati žemė tapo prieglobsčiu Sūnui, gimusiam atnešti visai žmonijai išganymą.
Apie Jėzaus buvimą Egipte vėliau ėmė sklisti gausūs pasakojimai, ypač Rytų krikščionių bendruomenėse. Kai kurios tradicijos teigia, kad keliaudama Šventoji Šeima sustodavo įvairiose vietovėse, kur stebuklingai ištrykdavo vanduo ar nulenkti pagoniškieji stabai. Šie pasakojimai susipynė su vietos krikščionių pamaldumu, todėl Egipte esama daugybės koplyčių ir vienuolynų, kurie laiko save liudininkais Šventosios Šeimos pėdsakų. Nors tokie pasakojimai nėra tiesiogiai patvirtinti Naujojo Testamento, jie išreiškia seną Bažnyčios atmintį ir norą pagerbti laikiną Viešpaties prieglobstį.
Kaip viskas baigėsi? Evangelijoje rašoma, kad Erodas mirė, o angelas vėl apsireiškė Juozapui, pranešdamas, jog didysis pavojus praėjo ir galima grįžti į gimtinę (Mt 2,19–21). Vis dėlto Juozapas, išsigandęs Erodo įpėdinių, vietoj Betliejaus pasirinko Galilėją – Nazarietą, ir ten Šventoji Šeima pradėjo kasdienį gyvenimą, kuris vėliau taps Jėzaus tarnystės pasirengimu. Tokiu būdu egzodas iš Egipto įvyko tyliai, be jokių iškilmingų apeigų. Jėzaus vaikystės metai, anot evangelijų, prabėgo toliau nuo Jeruzalės, regiono atokioje, tačiau ramią aplinką siūlančioje vietovėje.
Trumpas Jėzaus gyvenimo tarpsnis Egipte pabrėžia ne tik tai, kad Jis nuo mažumės patyrė tremtinio dalią, bet ir suteikia gilią prasmę – išsipildo pranašystės, atkuriamas simbolinis Dievo tautos išėjimas iš Egipto. Tai byloja, kad Dievas veikia netikėtais būdais: kraštas, kažkada žydams reiškęs nuolat prisimenamą vergiją, tapo saugiu prieglobsčiu Gimusiam Mesijui. Po kurio laiko, praėjus pavojui, Jėzus sugrįžo į Izraelio žemę, kad pradėtų savo tikrąją misiją – būti Meilės liudytoju kiekvienam, norinčiam išgirsti Gerąją naujieną.