„Taip, aš esu karalius” (Jn 18, 37) – tai Jėzaus atsakymas Poncijui Pilotui, keliamas kontekste, kuriame nagrinėjamas Kristaus pašaukimas bei misija žemėje. Daugelis tą akimirką tikėjosi politinio išgelbėtojo, kuris išlaisvintų iš romėnų priespaudos. Tačiau Kristus netenkino tokių lūkesčių. Jis liudijo karalystę, kurios prigimtis nesiekė užimti sostų ar naudoti jėgos priemones, o kvietė į meilės ir tiesos kelią. „Mano karalystė ne iš šio pasaulio“ (Jn 18,36), – sakė Jėzus, pabrėždamas dvasinį jos pagrindą.
Kai Kristus pripažįsta esantis karalius, klausiama, koks tas valdymas? Ar jis pagrįstas žmonių baime, ar troškimu paklusti? Evangelijų kontekste randame, kad Kristaus karališkumas pasirodo per tarnystę ir nuolankų nusilenkimą. Jis plauna mokiniams kojas, gydydamas ligonius prisiliečia prie atstumtųjų, bendraudamas apglėbia nuskriaustuosius. Toks požiūris glumina daugelį. Veiksmai, vedantys prie Golgotos, netenka prasmės politinės pergalės gerbėjams, bet atveria gilų dvasinį pažinimą. Tiesos liudijimas – Kristaus vadovavimo esmė. „Kiekvienas, kuris yra iš tiesos, klauso mano balso“ (Jn 18,37), – tęsia Jėzus, atskleisdamas, kad jo žodžiuose glūdi kvietimas gyventi teisingai.
Kodėl evangelistas Jonas, perteikdamas teismo sceną, įterpia pokalbį apie karalystę? Galbūt todėl, kad būtent tokiame dramatiškame momente atsiskleidžia Jėzaus tapatybė ir pasiaukojanti meilė. Užuot pasitelkęs savo galias (žmonės, girdėję apie jo stebuklus, lengvai galėjo įsivaizduoti kitokią baigtį), jis pasirenka paaukoti save. Toks pasirinkimas atveria kitokią karalystės sampratą – tai vieta, kur žmogus gali patirti atleidimą ir išpildyti troškimą gyventi naujai.
Tad žodžiai „Taip, aš esu karalius“ nėra paremti pompastika. Tai švelnus, bet tvirtas pripažinimas, kad Kristaus valdžia kyla iš meilės, o jo įstatymas – tarnavimas. Jis nesiekia įbauginti arba nubausti, o atveria kelią pas Tėvą. Kitaip tariant, toks valdymas iš esmės skiriasi nuo dažnai matomų žmogiškų valdžių, kurios grindžiamos baimės kūrimu. Kristaus žinia byloja, kad kiekvienas gali tapti dangiškosios karalystės dalimi gyvendamas pagal Evangeliją: mylėdamas artimą, rinkdamasis gailestingumą, saugodamas tiesą savo širdyje.
Galbūt dėl to Jono evangelija ir pateikia istoriją, kai Pilotas, atstovaudamas žemiškai valdžiai, apčiuopia kažką didesnio, bet nesuvokia. „Kas yra tiesa?“ (Jn 18,38) – pasigirsta jo klausimas, tarsi atskleidžiantis žmogaus nesugebėjimą iki galo priimti dangiškojo karališkumo gelmės. Tuo pat metu atsiveria amžinas paradoksas: atrodo, kad teisiantysis turi galią, bet iš tiesų nukryžiuojamasis yra būtent tas, kuris išlieka tikru valdovu. Jėzaus atsakymas „Taip, aš esu karalius” tampa kvietimu žengti paskui jį, siekti tiesos ir galiausiai pažinti, kad tikra valdžia kyla iš meilės bei atiduoto savęs dovanojimo. Kiekvienam, kuris įsiklauso, tai – prasmingas kelias į laisvę, nepavaldžią net didžiausioms žmogiškoms galioms.