„Nugalėtojui aš duosiu valgyti nuo gyvybės medžio, esančio Dievo rojuje!” (Apr 2, 7). Ši eilutė kalba apie nepaprastą pažadą, skambantį kiekvienai sielai, kuri pasiryžta išbūti tikėjime iki galo. Ji siejasi su visais, kurie trokšta pasilikti tiesoje ir išlaikyti ištikimybę Kristui net tuomet, kai gyvenimas veda per sunkiausias patirtis. Apreiškimo knygoje atsiskleidžia gili atpildo vizija: amžinasis medis, maitinantis nemaria gyvybe, laukia tų, kas nenusigręš nuo Aukščiausiojo kvietimo.
Pasakojimas apie gyvybės medį nėra vien Naujajame Testamente. Pradžios knygoje minimas sodas, kuriame stovi medis, simbolizuojantis gyvenimo pilnatvę. Tuomet žmogus, įkritęs į nuodėmės spąstus, neteko galimybės juo naudotis. Visgi Apvaizda suplanuoja nepalikti kūrinio be vilties. Apreiškimo raštuose primenama, kad naujoji sandora, atnešta per Kristaus pergalę, atveria kelią atkurti nutrūkusį ryšį. Todėl pažadas „Nugalėtojui aš duosiu valgyti nuo gyvybės medžio“ tampa lyg patvirtinimas, jog galutinis tikslas – sugrįžimas į artumą su Kūrėju, paties Dievo globoje.
Nugalėtoju čia vadinamas tas, kuris išlieka tikėjimo kovoje. Ne vien kova su išorinėmis grėsmėmis, bet ir su vidiniais iššūkiais: puikybe, abejone, apatija. Raštas kviečia stebėti savo širdį, nes „sieloje išauga blogų minčių, paleistuvystės, vagystės, melagystės sėklos“ (plg. Mk 7,21). Todėl kiekvienas kviečiamas atsilaikyti, net jei aplink siaučia tamsa. Kai žmogus stovi tvirtai, atsiveria galimybė gauti atlygį, pranokstantį bet kokius laikinus žemiškus turtus.
Gyvybės medis, esantis Dievo rojuje, išreiškia harmoningą, nesuardomą gyvenimą, kupiną amžinosios būties džiaugsmo. Kiekvienas, pasiilgtas galutinio išganymo, žvelgia į jį kaip į ženklą, kad egzistuoja pilnatvė, niekada nesibaigianti. Evangelijose nuolat suskamba raginimas: „Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu“ (Jn 15,4). Tai tarsi kelio gairė visiems, norintiems nugalėti savo žmogiškas silpnybes. Tik iš Viešpaties malonės sielos kova perauga į laimingą pergalę.
Kiekvienas, kuris įsiklauso į dvasinį kvietimą, supranta, kad nugalėtojas nebūtinai tas, kuriam sekasi materialinėje plotmėje. Dvasios pasaulyje reikšminga nusižemėjimu bei tikėjimu vedama kelionė. Šventojo Pauliaus laiškai taip pat minėjo, jog per Kristų įmanoma nugalėti blogį gerumu (Rom 12,21). Visa tai išskleidžia gilų paradoksą: atrodo, kad krikščionio kelias veda per kryžių, tačiau galutinis taškas – amžina gyvenimo šviesa. Gyvybės medis, aprašomas Apreiškime, atspindi tą šviesą, į kurią veda ištikimybė Evangelijai.
Kai pasaulis siūlo daugybę praeinančių vilionių, gyvybės medis byloja apie neišsenkantį dvasinį vaisių. Tai užuomina, kad dabartis nėra kelionės pabaiga. Kiekvienas žingsnis kartu su Kristumi ruošia mums geresnę ateitį. Apie tai byloja Apreiškimas Jonui, kviesdamas nesustoti tikėjimo kelyje. Nugalėtojui, sako Viešpats, paruoštas amžinasis atokvėpis, kuriame nebebus ašarų, nebebus praradimų, o liks tik vienybė su pačiu Gyvybės šaltiniu.