Ar kada nors susimąstėte, ką reiškia visiškai skirti savo laiką dvasiniam pašaukimui, artimo poreikiui ar bendruomenės labui? Kartais vienas rytas ar popietė gali būti praleidžiama su šeima, draugais arba kasdieniais darbais, tačiau „paaukoti dieną“ reiškia žengti giliau. Tai būna lyg sąmoninga dovana, kuomet visas dėmesys nukreipiamas į veiklą, kuri kelia žmogaus dvasią. Neretai vadinama sakralia auka, nes pagrindinė motyvacija – tarnauti, atiduoti save kitiems ar Dievui.
Kai kurie tikintieji supranta tai kaip visišką pasitikėjimą Apvaizda. „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu“ (Mt 11,28). Atrodo, kad užtenka ryžtis. Išeiti iš įprastos rutinos ir pradėti dieną nuo maldos, pasiryžti nedaryti nieko, kas klaidintų dėmesį, vietoj to kreipti mintis į dvasinę vienybę su Kūrėju. Savaime kyla noras atsiverti kitam žmogui, parodyti jam nuoširdų rūpestį ir išklausymą. Tokiu metu galima patirti, kad diena nebėra paprasta data kalendoriuje, bet virsta susitikimu su Meile, kuri „viską ištveria, viskuo tiki, viskuo viliasi, visa pakelia“ (1 Kor 13,7).
Paaukota diena dažnai vyksta tylos atmosferoje, kurioje įsiklausoma į vidinį balsą. Žmogus lyg iš naujo atranda, kiek daug gali suteikti kelios valandos, išnaudotos ne savo labui. Reikia pripažinti, kad tokia praktika pareikalauja savęs sudrausminimo. Vis dėlto, būtent sąmoningas atsisakymas kasdienių malonumų, patogumo ar hobio atveria nematytus horizontus. Vieni keliauja į vienuolyną, kad padėtų brolijai sode ar virtuvėje. Kiti apsilanko labdaros įstaigoje, kurioje padeda virti valgius nepasiturintiems. Dar kiti randa vietos savanorystei parapijos veikloje. Taip užgimsta nuostaba, kad savanoriškas atsisakymas asmeninių troškimų suteikia daugiau, nei gali pasiimti kitaip.
Biblijoje randame užuominų, jog Dievas daug labiau vertina žmogaus širdies nusiteikimą nei turtus ar išorinius ritualus. „Aukos Dievui – sugrudusi dvasia; sugrudusios ir atgailojančios širdies tu, Dieve, neatstumsi“ (Ps 51,19). Nors tiesiogiai neminima apie atskiros dienos dovanojimą, galima suprasti, kad bet koks neatlygintinai skirtas laikas yra tarsi duoklė Dievui. Dažnas pamiršta, kad turime ribotą laiką. Kiekviena diena gali būti atiduota dėl didesnės meilės ir artumo, tokiu būdu sukuriant dangiško grožio momentą.
Paaukoti dieną nebūtinai reiškia išvykti toli ar tapti atsiskyrėliu. Galima tiesiog nuspręsti nepirkti įprastų paslaugų ir tą atseikėtą sumą skirti alkanam žmogui. Galima paskambinti žmogui, su kuriuo bendrauta seniai, ir jam pasiūlyti, ko jam reikia. Net paprastas pokalbis kartais prilygsta reikšmingai dovanai. Įprasta manyti, kad didesnės pastangos reikalauja ypatingų išteklių. Tačiau gal pabandome įkvėpti save Jėzaus pavyzdžiu: „Žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti…“ (Mt 20,28).
Tad tokia praktika primena, kad aukojimas nėra tik išorinis ritualas. Užtenka vieno pasirinkimo: atiduoti laiko dovaną kitam, bendruomenei ar pačiam Dievui. Tuomet nauja šviesa nušviečia ir mūsų patyrimą, ir artimą aplinką. Gali būti, kad po tokios dienos sugrįšime labiau džiaugdamiesi savo tikėjimu ir atverdami plačiau širdį. Galbūt galime pabandyti nors sykį nustebinti save ir kitus? Paaukoti dieną – tai ne tik žodžiai, bet ir veiksmas, kuris sukuria dalelę dangaus realybės jau dabar.