Atrachasis yra vienas svarbiausių senovės Mesopotamijos mitų apie didįjį tvaną, kuris pasakoja apie žmonijos sukūrimą, dievų nepasitenkinimą žmonių triukšmu ir tvaną, kuris turėjo sunaikinti visą žmoniją. Šis pasakojimas yra viena iš seniausių pasaulio išlikusių tvano istorijų, kuri turi daug panašumų su bibline Nojaus istorija ir kitais mitais, tokiais kaip Gligamešo epas.
Žmonių sukūrimas ir dievų nepasitenkinimas
Mitą „Atrachasis“ galima atsekti iki XVII a. pr. Kr. Jis buvo užrašytas dantiraščiu ant molinių lentelių akadiečių kalba.
Pasakojimas prasideda nuo to, kad Anunakiai (aukštesnieji dievai) tingi dirbti žemėje, todėl priverčia Igigus (žemesniuosius dievus) atlikti sunkius darbus. Po kurio laiko Igigiai pavargsta ir sukyla prieš aukštesniuosius dievus. Kad išspręstų šią problemą, dievas Enkis sukuria žmones iš molio, sumaišyto su nužudyto dievo krauju, kad jie dirbtų vietoje dievų.
Iš pradžių žmonės tarnauja dievams, tačiau jų populiacija sparčiai auga, o jų triukšmas erzina aukštesniuosius dievus, ypač dievą Enlilį, kuris galiausiai nusprendžia sunaikinti žmoniją įvairiomis nelaimėmis – ligomis, badu ir galiausiai tvanų.
Kadangi Enkis buvo žmonių kūrėjas, jis nenorėjo jų sunaikinimo. Kai Enlilis nusprendžia sukelti didįjį tvaną, Enkis slapta įspėja karalių Atrachasį (kuris taip pat vadinamas Ziusudra ar Utnapištimu kituose variantuose) ir liepia jam pastatyti laivą, kad išsigelbėtų kartu su savo šeima ir gyvūnais.
Tvanas niokoja pasaulį, užtvindydamas viską, ir žmonės išmiršta. Po septynių dienų ir naktų vanduo pradeda slūgti, o Atrachasis aukoja dievams auką. Dievai, supratę savo klaidą, pažada, kad niekada daugiau nebandys visiškai sunaikinti žmonijos. Kad išvengtų ateities problemų, dievai nusprendžia įvesti naujas žmonių gyvenimo taisykles – jie sutrumpina jų gyvenimo trukmę ir padaro juos mirtingais.
Atrachasio mitas yra vienas iš kelių senovės pasaulio pasakojimų apie didįjį tvaną. Jis turi akivaizdžių paralelių su:
- Nojaus istorija Biblijoje (Pradžios knyga 6–9 skyriai)
- Utnapištimo pasakojimu iš Gligamešo epo
- Graikų mitu apie Deukalioną ir Piras
- Indų mitu apie Manu ir žuvį
Šie mitai atspindi senovės žmonių suvokimą apie dieviškąjį teismą, gamtos stichijų galybę ir žmonijos trapumą.