Purūravas ir Urvašis – viena žymiausių meilės istorijų senovės indų mitologijoje. Jų pasakojimas išliko Rigvedoje, Mahabharatoje ir kituose senovės tekstuose. Tai ne tik aistringo ryšio tarp žmogaus ir dieviškosios būtybės istorija, bet ir filosofinis pamąstymas apie žmogiškąsias ribas, nemirtingumą ir dviejų pasaulių sandūrą.
Urvašis – viena iš apsarų, dangiškų nimfų, garsėjusių savo grožiu ir kerinčia jėga. Purūravas – galingas karalius, kilęs iš mėnulio dinastijos, žinomas dėl savo drąsos ir šlovės. Jų meilė prasidėjo, kai Urvašis nusileido iš dangaus ir buvo sužavėta karaliaus didybės. Tačiau jų ryšys nebuvo paprastas – dangiškoji būtybė priklausė kitam pasauliui, o žmogus, nepaisant savo didybės, liko mirtingas.
Jų santykiai klostėsi pagal ypatingą sąlygą: Urvašis liks su Purūravu tol, kol jis nepamatys jos nuogos ne savo valia. Apgaulės būdu dievai privertė šį įvykį išsipildyti, o meilės ryšys nutrūko. Urvašis buvo priversta sugrįžti į dievų buveinę, palikdama mylimąjį. Purūravas, apimtas sielvarto, leidosi į klajones, tikėdamasis ją susigrąžinti. Kai kuriuose pasakojimuose jie dar kartą susitiko, tačiau jų ryšys niekada nebuvo toks, kaip anksčiau.
Ši istorija simbolizuoja žmogaus pastangas pasiekti tai, kas jam nepriklauso, ir skausmą, kylantį iš neįmanomos meilės. Purūravas, nors ir buvo galingas, negalėjo įveikti jam skirtų ribų. Urvašis, nepaisant meilės, liko ištikima savo dangiškajai prigimčiai.
Mitologinė istorija per amžius išliko svarbi Indijos kultūroje, tapdama alegorija apie žmogaus troškimus ir jų ribotumą. Purūravo ir Urvašis pasakojimas primena, kad net didžiausia meilė negali peržengti tam tikrų dangaus ir žemės dėsnių, o žmogaus siekis pasiekti nemirtingumą visada lieka tik troškimu.