Negyvosios jūros ritiniai – vienas svarbiausių XX amžiaus archeologinių radinių, kuris atskleidė naujų įžvalgų apie Senąjį Testamentą, judaizmo istoriją ir ankstyvojo krikščionybės laikotarpio bendruomenes. Šie ritiniai, dar vadinami Kumrano rankraščiais, buvo rasti 1947–1956 m. olose prie Negyvosios jūros šiaurės vakarų kranto, netoli Kumrano gyvenvietės. Tai – daugiau nei 900 rankraščių fragmentų, parašytų hebrajų, aramėjų ir graikų kalbomis, menančių maždaug 250 m. pr. Kr. – 68 m. po Kr. laikotarpį. Dauguma tekstų yra religinio pobūdžio, apimantys Senojo Testamento knygų nuorašus, nepriklausomas religines giesmes ir bendruomenės taisykles.
Negyvosios jūros ritiniai padėjo mokslininkams geriau suvokti, kaip per šimtmečius vystėsi bibliniai tekstai. Iki atrandant šiuos rankraščius, seniausi Senojo Testamento tekstai, kuriuos turėjome, buvo viduramžių laikų rankraščiai. Kumrano radiniai nukėlė mus daugiau nei tūkstančiu metų atgal, leisdami patikrinti, kiek pasikeitė (arba išliko ištikimi originalui) mums žinomi tekstai. Tyrimai parodė, jog, nepaisant fragmentiškų nuorašų variantų, didelė dalis biblinių knygų turinio išliko stebėtinai stabilus.
Kumrano bendruomenė
Manoma, kad Negyvosios jūros ritiniai priklausė Kumrano bendruomenei, kurios gyvenvietė buvo įsikūrusi netoli šių olų. Kai kurie mokslininkai linkę šią bendruomenę tapatinti su esėjais – asketiška judeizmo atšaka, daug dėmesio skyrusia moralinei bei dvasinei švarai. Šios bendruomenės gyvenimo būdas, remiantis atrastais raštais, buvo griežtai struktūruotas: nariai turėjo laikytis tikslių taisyklių, dalyvauti ritualuose, mokytis ir praktikuoti tikėjimo principus. Ritiniai atskleidžia, kad daug vietos jie skyrė apmąstymams apie Mesijo atėjimą ir galutinį gėrio bei blogio susidūrimą. Kai kuriuose tekstuose randami apokaliptiniai vaizdiniai, kalbama apie užslėptas pranašystes, dangaus jėgų veikimą.
Be Senojo Testamento knygų nuorašų – tokių kaip Izaijo, Psalmių ar Pakartoto Įstatymo – Kumrano radiniuose taip pat rasta „Bendruomenės taisyklė“ (1QS), „Karo ritinys“ (1QM), „Šventyklos ritinys“ (11QTemple) ir komentarų (pšerų), aiškinančių pranašystes. „Bendruomenės taisyklėje“ aptariama, kaip kumraniečiai (arba esėjai) turi elgtis bendruomenėje, kokių moralinių ir ritualinių principų paisyti. „Karo ritinys“ žadina susidomėjimą apokaliptiniais vaizdiniais, aprašo eschatologinį gėrio ir blogio susidūrimą. Tuo tarpu „Šventyklos ritinys“ pateikia idealizuotą šventyklos kulto ir liturgijos viziją, tarsi pratęsiantį Biblijoje randamą mokymą apie Dievo buveinę.
Citatos iš Negyvosios jūros ritinių
Kadangi daugelis tekstų turi atitikmenų su biblinėmis knygomis, neretai cituojamos ištraukos, iliustruojančios tekstų panašumus ir skirtumus. Štai pavyzdžiui, Izaijo ritinyje (1QIs-a) randame panašią žinutę, kaip ir vėlesniuose Senojo Testamento nuorašuose:
„Atsigęžkite į mane ir būkite išgelbėti, visi žemės pakraščiai, nes aš esu Dievas, kito nėra.“ (remiasi Iz 45,22)
Šis tekstas beveik sutampa su tuo, ką vėlesnėse Biblijos versijose randame hebrajiškai ir kitomis kalbomis.
Tuo tarpu „Bendruomenės taisyklės“ (1QS) pradžioje pabrėžiama skaistumo bei bendruomeniškumo svarba:
„Tegu kiekvienas, atėjęs į sandoros bendruomenę, pažada mylėti kiekvieną iš bendrijos vaikų kaip save patį, laikytis įstatymo tiesos ir veikti pagal gerumo bei meilės dvasią…“
Tai rodo bendruomeninį gyvenimą ir atsidavimą Dievo valiai, kuri yra bendrojo susitelkimo ir dvasinio augimo pamatas.
Negyvosios jūros ritinių reikšmė religiniam, istoriniam ir kultūriniam paveldui yra milžiniška. Jie patvirtina biblinio teksto ištikimybę originalams, apšviečia anksčiau mažai žinomą esėjų arba kitų panašių bendruomenių veiklą ir idėjas. Šie rankraščiai taip pat skatina pagarbą teksto studijai bei interpretacijai – atskleidžia, kaip kruopščiai buvo perrašomi bibliniai tekstai, taip užtikrinant jų tęstinumą.
Galbūt labiausiai sukrečia tai, kiek daug mumyse išlieka gyvojo tikėjimo atgarsio iš senųjų laikų. Negyvosios jūros ritiniai byloja apie tikėjimo pastovumą ir žmogaus dvasios troškimą pažinti Dievą bei Jo valią. Net ir praėjus tūkstantmečiams, šie rašytiniai liudija išliekamą žodžio jėgą, svarbią tiek to meto išminčiams, tiek šiandienei mūsų visuomenei.