Anafora yra centrinė Dieviškosios liturgijos malda, per kurią duona ir vynas yra paaukojami Dievui ir perkeičiami į mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują, kuriais dalijamasi per Šventąją Komuniją. Bizantijos apeigose dažniausiai naudojamos dvi anaforos formos – viena iš jų yra Šventojo Bazilijaus Didžiojo anafora.
Ši anafora ilgą laiką buvo pagrindinė sekmadieninė Dieviškoji liturgija Konstantinopolyje, tačiau laikui bėgant ji buvo pakeista Šventojo Jono Auksaburnio liturgija, išskyrus Didžiojo pasninko sekmadienius, Didįjį ketvirtadienį ir Didįjį šeštadienį, taip pat Kalėdų ir Epifanijos šventes. Šiomis ypatingomis dienomis Šv. Bazilijaus anafora išreiškia iškilmingą teologinę išmintį ir šlovina Dievo išganymo darbus.
Anaforos įžanga
Anafora prasideda po Didžiojo įžengimo, Taikos pabučiavimo ir Tikėjimo simbolio (Tikėjimo išpažinimo). Šios dalys paruošia tikinčiuosius liturginei aukai: duona ir vynas jau atnešti prie šventojo altoriaus, o dvasininkai ir tikintieji išreiškė meilę vieni kitiems ir savo ištikimybę Kristaus mokymui.
Diakonas skelbia:
“Stovėkime tiesiai; stovėkime su baime; būkime atidūs, kad šventąją anaforą galėtume aukoti ramybėje.”
Tikinčiųjų atsakymas rodo jų supratimą apie auką:
“Gailestingumas, ramybė, šlovinimo auka.”
Tada kunigas palaimina susirinkusiuosius:
“Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo ir Tėvo meilė, ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūnie su jumis visais.”
Tikinčiųjų atsakymas:
“Ir su tavo dvasia.”
Kunigas pakelia rankas ir kviečia tikinčiuosius pakylėti savo širdis:
“Pakelkime savo širdis.”
Tikinčiųjų atsakas:
“Keliame jas į Viešpatį.”
Kunigas tęsia kviesdamas dėkoti Dievui:
“Dėkokime Viešpačiui.”
Tikinčiųjų atsakas:
“Tai dera ir teisinga.”
Padėkos motyvai
Šioje anaforos dalyje kunigas pateikia priežastis, kodėl dėkojame Dievui:
“Amžinasis Būtybe, Valdove, Viešpatie, Visagali Tėve, tikrai dera ir teisinga, didingos tavo šventumo šviesoje, tave girti, tave giedoti, tave laiminti, tave garbinti, tau dėkoti, tave šlovinti, vienintelį tikrąjį Dievą, ir aukoti tau šią mūsų dvasinę auką su atgaila ir nuolankia dvasia; nes tu mums suteikei tiesos pažinimą.”
Kunigas tęsia šlovindamas Dievo didybę:
“Kas gali paskelbti tavo galybę, atskleisti visas tavo šlovės giesmes ar per amžius išvardyti visus tavo galingus darbus? Tu, visko Viešpatie, dangaus ir žemės, visų regimų ir neregimų kūrinių Valdove, sostuose garbinamas, tačiau suvokiantis gelmes, esi amžinas, neregimas, nesuvokiamas, beribis ir nepakeičiamas. Tu esi mūsų didžiojo Dievo, Gelbėtojo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris yra tavo gėrio atspindys ir tavo paveikslo antspaudas.”
Angelų šlovinimas
Kaip ir Didžiojo įžengimo metu, kunigas mini angelus:
“Angelai, arkangelai, sostai, viešpatystės, kunigaikštystės, galybės, jėgos ir daugiaakiai cherubinai tave šlovina. Tave apsupa šešiasparniai serafinai; dviem sparnais jie dengia savo veidus, dviem savo kojas, o su dviem skrenda, nuolat ir nenutrūkstamai šlovindami, giedodami ir sakydami pergalės himną.”
Tuomet tikintieji gieda:
“Šventas, šventas, šventas yra Galybių Viešpats. Dangus ir žemė kupini tavo šlovės; osana aukštybėse! Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu; osana aukštybėse!”
Išganymo istorijos prisiminimas (anamnezė)
Kunigas pereina nuo šlovinimo prie Dievo išganomųjų darbų prisiminimo:
“Tu esi garbinamas visuose savo darbuose, nes teisingumu ir teisumu tu viską mums suplanavai. Iš žemės dulkių sukūrei žmogų, suteikei jam savo paties atvaizdą, patalpinai jį nuostabiame rojuje ir pažadėjai jam nemirtingą gyvenimą bei amžinas palaimas laikantis tavo įsakymų.”
“Tačiau žmogus tau nepakluso, buvo sugundytas gyvatės klastos ir savo paties nusižengimais tapo pavaldus mirčiai. Teisingu sprendimu tu jį pašalinai iš rojaus į šį pasaulį, tačiau jam numatei išgelbėjimą per atgimimą tavo Kristuje.”
Šventosios Dvasios nužengimo prašymas (epiklezė)
Kunigas meldžia, kad Dievas atsiųstų Šventąją Dvasią ir pašventintų atnašas:
“Visų Šventasis Valdove, tu leidai mums, nusidėjėliams ir nevertiems tarnams, tarnauti prie tavo šventojo altoriaus – ne dėl mūsų teisumo, bet dėl tavo gailestingumo ir dosnios meilės. Drąsiai artindamiesi prie tavo altoriaus, mes aukojame tau tavo Kristaus Kūną ir Kraują, prašydami, kad tavo Šventoji Dvasia nužengtų ant mūsų ir ant šių atnašų, ir padarytų šią duoną tikrai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnu, o šią taurę – jo Krauju, išlietą už pasaulio gyvybę.”
Malda už mirusiuosius ir gyvuosius
Kunigas meldžiasi už visus mirusiuosius šventuosius:
“Prisimink, Viešpatie, visus šventuosius nuo amžių: patriarchus, pranašus, apaštalus, kankinius, išpažinėjus ir kiekvieną teisųjį, kuris buvo išbaigtas tikėjime, ypač mūsų švenčiausiąją, tyriausiąją ir garbingiausiąją Dievo Gimdytoją ir Visuomet Mergelę Mariją.”
Tikintieji gieda himną Marijai:
“Tavyje, O Malonės pilnoji, džiaugiasi visa kūrinija. Dangūs ir žmonija. Tu tapai Dievo buveine, ir tavo įsčios tapo plačios už dangų.”
Po šių maldų, anafora užbaigiama ir prasideda Šventosios Komunijos pasiruošimas.
Šventojo Bazilijaus anafora yra viena iš seniausių krikščioniškosios liturgijos maldų, kuri giliai atspindi teologinę išmintį ir išganymo istoriją. Ji primena mums Dievo meilę žmonijai, Kristaus auką ir išganymo slėpinį, kuris per Eucharistiją tampa realiai prieinamas tikintiesiems.