„Kosminės savaitės“ teorija – tai viena populiariausių eschatologinių (paskutiniųjų laikų) interpretacijų, teigiančių, kad pasaulio istorija nuo Adomo laikų iki Kristaus antrojo atėjimo truks 6000 metų. Remiantis idėja, kad Dievas sukūrė pasaulį per šešias dienas ir septintąją dieną ilsėjosi, šie skaičiai simboliškai perkeliami į tūkstantmečius: pirmieji šeši tūkstančiai metų laikomi intensyvaus „žemės darbo“ laikotarpiu, o po jų seks septintasis – tūkstantmetis, skirtas „ilsėtis“ pagal biblinį vaizdinį apie sabatą. Toks aiškinimas paplitęs įvairiose krikščionių denominacijose, ypač tarp premilenializmo, dispensacionalizmo ar kai kurių adventistų pažiūrų atstovų.
Pagrindiniai biblinių eilučių argumentai
- 2 Pt 3,8
Dažnai cituojamas apaštalo Petro žodis: „Vieną dieną Viešpaties akyse – tarsi tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – tarsi viena diena.“ Tai suvokiama kaip nuoroda, jog Dievas skirtingai nei žmogus suvokia laiką, todėl šešios kūrimo dienos gali simbolizuoti šešis tūkstančius metų. - Savaitės struktūra
Kadangi Senajame Testamente sabata (septintoji diena) skirta poilsiui, „kosminės savaitės“ interpretacija tvirtina, jog po 6000 metų „darbo“ Žemėje turėtų ateiti „septintoji diena“, arba Tūkstantmetė karalystė, minėta Apreiškimo Jonui knygoje (Apr 20). Tokioje Karalystėje, pasak įvairių tikinčiųjų grupių, Kristus valdys žemę, o ji patirs dvasinį atnaujinimą.
Istorinis teorijos kontekstas
- Ankstyvieji Bažnyčios Tėvai
Pirmųjų amžių krikščionybėje buvo mokytojų (pvz., Irenėjus, Barnabas), kurie samprotavo, kad pasaulis egzistuos maždaug 6000 metų iki Kristaus antrojo atėjimo, o tuomet bus tūkstantmetis „poilsio“. Jie rėmėsi ne tik Pradžios knygos kūrimo savaitės motyvu, bet ir kitomis biblinėmis pranašystėmis (Danieliaus, Apreiškimo Jonui knygomis). - Viduramžiai ir vėlesni laikai
Viduramžiais ši teorija nebuvo itin populiari tarp oficialių teologų, nes Bažnyčia labiau akcentavo amžiną Dievo valdžią ir pasitikėjimą Jo malone. Vis dėlto kai kuriuose vienuoliškuose raštuose išliko „kosminės savaitės“ užuominos. Vėliau, Reformacijos laikais, vėl atgimė naujų bandymų chronologiškai aiškinti Biblijos pranašystes ir sužymėti konkrečią laiko juostą. - Naujųjų laikų dispensacionalizmas
Šiuolaikiniame protestantiškame pasaulyje, ypač tarp premilenialistų, 6000 metų mintis išlieka populiari. Ji sumišusi su dispensacionalizmu – mokymu, kad Dievas veikia per atskirus istorinius laikotarpius (dispensacijas), turinčius savas sąlygas ir sandoras su žmonija.
Daug kas, sekdamas šia teorija, bando tiksliai apskaičiuoti, nuo kada tie 6000 metų pradedami skaičiuoti: ar nuo Adomo sukūrimo, ar nuo jo nuopuolio, ar nuo Kristaus gimimo ar krikšto? Atsakymų skirtumai dažnai sukelia painiavą:
- Vieni tvirtina, kad 4000 metų praėjo iki Kristaus gimimo ar tarnystės pradžios, o likę 2000 sudaro laikotarpį iki antrojo atėjimo, tad iš to mėginama išvesti konkrečią datą.
- Kiti atkreipia dėmesį, jog Biblija ne vienoje vietoje pabrėžia, kad tikslios „dienos ir valandos“ neįmanoma žinoti, nes vien Dievas turi absoliučią laiko kontrolę (Mt 24,36).
- Taip pat pastebima, jog skirtingos genealogijos (pvz., Pradžios knygos) bei žydų, ankstyvosios krikščionybės, dabar naudojamų kalendorinių sistemų netikslumai reiškia, kad griežtas 6000 metų suskaičiavimas gali būti sunkiai pagrindžiamas vien tik bibliniu tekstu.
Nepaisant įvairių skaičiavimų, „kosminės savaitės“ teorija turi vieną bendrą akcentą:
- Raginimas budėti ir gyventi pasiruošus
Kad ir kaip būtų, teologai, pabrėžiantys 6000 metų modelį, dažniausiai kviečia tikinčiuosius išlaikyti dvasią, tinkamai ruoštis Kristaus sugrįžimui, o ne pasiduoti panikai ar pernelyg dogmatiškiems laikotarpių nustatymams. - Žvilgsnis į Tūkstantmetę karalystę
Įvardijama viltis, kad po šio pasaulio didžiųjų kovų, nuopuolių ir kančių ateis dvasinis atnaujinimas, savotiška „žemės sabata“, kurioje teisieji atgaus tvarų ryšį su Dievu.
Kritinė refleksija
- Biblinio laiko interpretavimo ribos
Biblijoje laikas dažnai minimas simboliškai, todėl tiesioginis „dienos = 1000 metų“ principas gali būti labiau teologinis vaizdinys, o ne matematinis tikslus nurodymas. - Skirtingi genealoginiai duomenys
Senajame Testamente bei kitose senovinėse kultūrose gali skirtis genealoginės linijos, o metų skaičiavimai – fragmentiški. Taigi, bandymai apskaičiuoti konkrečias datas keliami su tam tikra paklaida. - Eschatologijos esmė
Nors daugelį krikščionių intrigavo galimybė žinoti pasaulio pabaigos datą, Biblija dažniau ragina eiti tikėjimo keliu – tikėti, jog Dievo pažadai išsipildys, bet nekurti griežtų ultimatumų.
„Kosminės savaitės“ teorija siūlo simboliškai sugretinti kūrimo savaitę su 7000 metų schema žmonijos istorijoje, iš kurių 6000 metų – „darbo“ laikas, o septintasis tūkstantmetis – savotiška sabatos „poilsio“ era, siejama su galutiniu Kristaus viešpatavimu. Nors ši idėja turi ilgą istoriją ankstyvojoje krikščionybėje, vėlesniuose Bažnyčios laikotarpiuose ir dabartinėje protestantiškoje teologijoje, bet koks griežtas chronologinis pritaikymas išlieka ginčytinas. Tikintieji, sekantys šiuo mokymu, paprastai akcentuoja ne vien datos paiešką, bet dvasinę parengtį, budrumą ir pasitikėjimą, kad Dievas – visų epochų Viešpats – išpildys savo valią pačiu tinkamiausiu metu.