Astronomijos ir heliocentrizmo plėtra senovėje ir viduramžiais žymėjo svarbų žmogaus mąstymo pokytį, kuris galiausiai pakeitė žmonijos supratimą apie visatą. Nors senovės astronomai pirmieji žvelgė į dangų ir pradėjo kurti teorijas apie dangaus kūnų judėjimą, heliocentrizmo (idėjos, kad Saulė yra visatos centras) įsitvirtinimas buvo ilgas ir prieštaringas procesas, kuriame Bažnyčia suvaidino svarbų, dažnai neigiamą vaidmenį.
Senovės Graikijoje apie IV a. pr. m. e. filosofai ir astronomai, tokie kaip Pitagoras ir Heraklitas, pradėjo formuluoti idėjas apie dangaus kūnų judėjimą. Vėliau, apie III a. pr. m. e., Aristarchas iš Samo iškėlė mintį, kad Saulė, o ne Žemė, yra visatos centras, tačiau ši teorija nesulaukė platesnio pritarimo. Vietoj jos įsigalėjo geocentrinis Ptolemėjaus modelis, kuris teigė, kad Žemė yra visatos centras, o visi dangaus kūnai sukasi aplink ją.
Ptolemėjaus sistema dominavo beveik 1500 metų, nes ji suderino astronominius stebėjimus su religinėmis ir filosofinėmis idėjomis, kurios buvo paplitusios krikščionybės Europoje. Bažnyčia palaikė geocentrizmą, nes jis atitiko Biblijos tekstus, kuriuose Žemė aprašoma kaip stabili ir nejudanti.
XVI a. pradžioje lenkų astronomas Nikolajus Kopernikas sukūrė naują pasaulio modelį, kuris buvo išdėstytas jo veikale „De revolutionibus orbium coelestium“ („Apie dangaus sferų sukimąsi“), išleistame 1543 m. Kopernikas pasiūlė heliocentrinę sistemą, kurioje Saulė yra visatos centras, o planetos, įskaitant Žemę, sukasi aplink ją. Nors Koperniko teorija nebuvo grindžiama tikslesniais stebėjimais, ji pateikė matematiškai paprastesnį modelį nei Ptolemėjaus sistema.
Bažnyčios reakcija į Koperniko idėjas iš pradžių buvo atsargi, nes jis pristatė savo teoriją kaip hipotetinę. Vis dėlto, didėjantis heliocentrizmo populiarumas XVI ir XVII a. pradžioje sukėlė konfliktą tarp mokslo ir teologijos.
Galilėjus Galilėjus, italų mokslininkas ir astronomas, XVII a. pradžioje tapo vienu iš stipriausių heliocentrizmo šalininkų. 1609 m. jis patobulino teleskopą ir atliko daugybę astronominių stebėjimų, kurie patvirtino heliocentrinį modelį. Jis atrado Jupiterio palydovus, kurie sukosi aplink šią planetą, kas paneigė idėją, kad visi dangaus kūnai sukasi tik aplink Žemę. Jis taip pat stebėjo Veneros fazes, kurios galėjo būti paaiškintos tik Saulės centrine sistema.
1620 m. Bažnyčia įtraukė Koperniko darbą į draudžiamų knygų sąrašą, nes heliocentrizmas prieštaravo Šventojo Rašto interpretacijoms. 1632 m. Galilėjus paskelbė knygą „Dialogas apie dvi pagrindines pasaulio sistemas“, kurioje aiškiai palaikė heliocentrizmą. Tai supykdė Bažnyčios autoritetus.
1633 m. Galilėjus buvo iškviestas į Romą ir teisiamas inkvizicijos. Jis buvo apkaltintas erezija, nes jo teorijos neatitiko oficialių Bažnyčios mokymų. Nors jam buvo leista išvengti mirties bausmės, Galilėjus buvo priverstas viešai atsisakyti savo pažiūrų ir likusius metus praleido namų arešte. Legenda teigia, kad po atsisakymo jis sušnabždėjo „Ir vis dėlto ji sukasi“, bet tai nėra patvirtinta.
Nepaisant Galilėjaus teismo, heliocentrizmo idėja išliko ir toliau plėtojosi. Vokiečių astronomas Johanesas Kepleris panaudojo tikslius planetų stebėjimus ir sukūrė planetų judėjimo dėsnius, kurie paaiškino, kad planetos juda elipsinėmis orbitomis aplink Saulę. Keplerio darbai padėjo pagrindą Izaoko Niutono gravitacijos teorijai, kuri galutinai įtvirtino heliocentrinį modelį.
Bažnyčia vėliau pripažino mokslinių atradimų svarbą, tačiau tai užtruko šimtmečius. Tik 1822 m. buvo oficialiai panaikintas heliocentrizmo draudimas, o 1992 m. popiežius Jonas Paulius II oficialiai reabilitavo Galilėjų, pripažindamas, kad Bažnyčia suklydo.
Heliocentrizmo įsitvirtinimas ne tik pakeitė žmonijos supratimą apie visatą, bet ir atvėrė kelią šiuolaikiniam mokslui. Šis konfliktas tarp mokslo ir religijos parodė, kaip naujos idėjos gali mesti iššūkį nusistovėjusioms autoritetų tiesoms. Nors Bažnyčia iš pradžių priešinosi, šis įvykis paskatino tolimesnį dialogą tarp mokslo ir tikėjimo, kuris tęsiasi iki šiol.