Enciklika „Veritatis Splendor“, išleista 1993 metais popiežiaus Jono Pauliaus II, yra dokumentas, kuriame aptariamos moralinės tiesos ir jų reikšmė žmogaus gyvenimui. Ji skirta aiškinti katalikų tikėjimo moralinius principus ir pabrėžti tiesos vaidmenį priimant etinius sprendimus. Dokumentas išreiškia Bažnyčios poziciją, jog moraliniai sprendimai turi remtis objektyvia tiesa, o ne subjektyviomis nuostatomis ar aplinkos įtaka.
„Veritatis Splendor“ iškelia žmogaus sąžinės vaidmenį, tačiau pabrėžia, kad ji negali būti laikoma vieninteliu moralinio sprendimo kriterijumi. Sąžinė privalo būti formuojama pagal dieviškąją tiesą, kurią skelbia Bažnyčia. Enciklikoje pažymima, jog moraliniai įstatymai nėra kintami ar priklausomi nuo laikmečio ar kultūros. Jie grindžiami dieviškuoju įstatymu, kuris yra nekintamas ir amžinas. Dievo įsakymai, išreikšti Šventajame Rašte, yra pagrindas žmogaus gyvenimo ir jo santykio su kitais bei su Dievu tvarkai.
Dokumentas taip pat nagrinėja, kaip modernus pasaulis keičia požiūrį į moralines vertybes. Popiežius pabrėžia, kad šiuolaikinės tendencijos, kurios skatina moralinį reliatyvizmą, kelia grėsmę žmogaus dvasinei laisvei ir gerovei. Enciklika kviečia grįžti prie Kristaus mokymo, kaip neabejotino tiesos šaltinio. Jėzaus žodžiai „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6) yra kvietimas gyventi pagal Evangeliją ir jos principus.
Enciklikoje išskiriama, jog žmogaus laisvė neturi būti suprantama kaip absoliuti autonomija nuo moralės normų. Tikra laisvė kyla iš tiesos pažinimo ir gyvenimo pagal ją. Popiežius cituoja Šventąjį Raštą, kur sakoma: „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32), ir paaiškina, kad moralinė tiesa išlaisvina žmogų nuo nuodėmės ir leidžia jam gyventi pagal Dievo valią.
Dokumentas atkreipia dėmesį į tai, jog Bažnyčia yra pašaukta būti tiesos sergėtoja. Popiežius pabrėžia, jog Bažnyčios mokymas nėra griežta taisyklių sistema, o kvietimas į pilnatvišką gyvenimą, kuris atsiskleidžia per tikėjimą ir meilę. Moralinis ugdymas, pasak enciklikos, yra neatsiejamas nuo dvasinio tobulėjimo, kuris veda žmogų į bendrystę su Dievu.
„Veritatis Splendor“ primena, jog Kristaus kryžius yra aukščiausias moralinės tiesos ir meilės ženklas. Per kryžių žmogus supranta tikrąją savo gyvenimo prasmę ir pašaukimą. Enciklikoje nurodoma, kad Kristaus auka yra pavyzdys, kaip žmogus turėtų gyventi, siekdamas atiduoti save kitiems ir įgyvendinti Dievo valią.
Dokumentas taip pat iškelia moralinės tradicijos reikšmę Bažnyčios gyvenime. Jame pažymima, jog Bažnyčios Tėvų mokymas, susijęs su moralinėmis tiesomis, yra neįkainojamas paveldas, kuris turi būti puoselėjamas ir perduodamas ateities kartoms. Popiežius ragina dvasininkus ir tikinčiuosius gilintis į Bažnyčios mokymą ir gyventi pagal jį, kad galėtų būti tiesos liudytojais šiuolaikiniame pasaulyje.
Enciklika kviečia tikinčiuosius mąstyti apie savo moralinę atsakomybę ir Dievo įsakymų reikšmę kasdienėje veikloje. Ji yra priminimas, kad tikrasis gyvenimo džiaugsmas ir pilnatvė pasiekiami per tiesos pažinimą ir jos įgyvendinimą. „Veritatis Splendor“ ragina žmones ieškoti Dievo valios ir ją įgyvendinti, nes tik tokiu būdu galima pasiekti dvasinę pilnatvę ir amžinąjį gyvenimą.