Popiežiaus kalba „Tuas libenter“, pasakyta 1863 m. gruodžio 21 d., yra dokumentas, kuriame atskleidžiama Bažnyčios pozicija dėl tikėjimo ir teologijos santykio su filosofija bei mokslu. Šią kalbą pasakė popiežius Pijus IX, kuris vadovavo Bažnyčiai sudėtingu laikotarpiu, kai Europoje plito modernistiniai judėjimai, kvestionavę tradicinį Bažnyčios mokymą ir autoritetą.
Kalboje „Tuas libenter“ popiežius Pijus IX pabrėžia tikinčiųjų įsipareigojimą laikytis Bažnyčios mokymo, kuris yra neatsiejamas nuo dieviškojo apreiškimo. Popiežius teigia, kad krikščioniškoji teologija turi remtis Šventuoju Raštu ir Bažnyčios Tradicija, o bet kokie teologiniai ar filosofiniai svarstymai turi būti suderinti su tikėjimo tiesomis. Jis pabrėžia, kad tiesa yra viena ir negali prieštarauti pati sau, todėl mokslas ir tikėjimas, nors ir nagrinėja skirtingas tikrovės sritis, negali būti vienas kitam priešingi.
Kalboje taip pat aptariamas akademinių laisvių klausimas, kuris tuo metu buvo aktualus universitetų ir intelektualų bendruomenėse. Popiežius Pijus IX pabrėžia, kad tikėjimas ir teologija turi būti pagrindiniai akademinių diskusijų atspirties taškai, nes Dievo apreiškimas yra aukščiausias žinojimo šaltinis. Jis perspėja, kad filosofija ar mokslas, ignoruojantys tikėjimo principus, gali klaidingai nukreipti žmogų ir atitolinti jį nuo tiesos.
„Tuas libenter“ taip pat pabrėžia vyskupų ir teologų pareigą būti ištikimiems Bažnyčios mokymui. Popiežius ragina juos atidžiai stebėti, kad teologiniai svarstymai ir mokymas atitiktų Bažnyčios nustatytas normas. Jis įspėja apie pavojų, kurį gali kelti laisvi teologiniai svarstymai, jei jie nėra derinami su tikėjimo tiesomis. Pijus IX pabrėžia, kad Bažnyčia yra galutinė autoritetinė institucija, sprendžianti tikėjimo ir moralės klausimus.
Kalboje popiežius aptaria ir modernizmo bei racionalizmo iššūkius. XIX amžiaus Europoje sparčiai plito idėjos, kurios neigė antgamtinę tikrovę ir siekė viską aiškinti vien tik protu bei gamtos dėsniais. Pijus IX griežtai pasisako prieš tokius požiūrius, teigdamas, kad jie prieštarauja Dievo apreikštai tiesai ir gali suklaidinti tikinčiuosius. Jis ragina tikinčiuosius išlikti ištikimiems Bažnyčiai ir laikytis jos mokymo, kad būtų išvengta dvasinio nuosmukio.
Popiežiaus kalba „Tuas libenter“ išreiškia Pijaus IX rūpestį dėl Bažnyčios autoriteto išsaugojimo ir tikėjimo mokymo grynumo. Dokumentas skatina teologus, dvasininkus ir tikinčiuosius gilinti savo supratimą apie tikėjimą, tačiau tai daryti laikantis Bažnyčios mokymo. Ši kalba yra svarbi ne tik kaip XIX amžiaus Bažnyčios istorijos dalis, bet ir kaip priminimas apie tikėjimo ir mokslo sąveiką, autoriteto reikšmę bei žmogaus santykį su Dievo apreikšta tiesa.