Popiežiaus kalba „Quibus luctuosissimis“, paskelbta 1851 metų rugsėjo 5 dieną, yra vienas iš dokumentų, kuriuose atsispindi Bažnyčios susirūpinimas dėl visuomenės moralinės ir dvasinės būklės. Ši kalba buvo parengta popiežiaus Pijaus IX, kuris tuo metu siekė atkreipti dėmesį į kylančias problemas, susijusias su sekuliarizacija, moralės nuosmukiu ir tikėjimo silpnėjimu. Kalba yra kreipimasis į visus katalikus, ragindamas juos atsigręžti į tikėjimą ir ginti krikščioniškąsias vertybes.
„Quibus luctuosissimis“ kalba pradedama nuo liūdesio dėl to, kas vyksta pasaulyje. Popiežius išreiškia gilią sielvartą dėl to, kad daugelis žmonių nukrypsta nuo tikėjimo ir pamiršta Dievo įstatymus. Jis cituoja Psalmę: „Nusidėjėliai nusigręžė nuo gimimo kelio, jie pasiklydo nuo savo gimimo“ (Ps 58,4). Šis posakis atspindi pagrindinę kalbos mintį – žmonės nukrypsta nuo savo tikrosios prigimties ir pamiršta savo dvasinius pagrindus.
Popiežius pabrėžia, kad moralinis ir dvasinis nuosmukis yra tiesioginė žmonių atsitraukimo nuo Dievo pasekmė. Jis primena, kad tikėjimas yra ne tik asmeninė, bet ir visuomeninė vertybė, kuri turi būti saugoma ir puoselėjama. Ši mintis ypač aktuali tuo metu, kai Europoje vyko intensyvūs socialiniai ir politiniai pokyčiai, kurie dažnai atitraukė žmones nuo dvasinių vertybių.
Kalboje „Quibus luctuosissimis“ taip pat aptariamas Bažnyčios vaidmuo kaip moralės ir tiesos sergėtojos. Popiežius pabrėžia, kad Bažnyčia turi teisę ir pareigą mokyti, vadovauti ir įspėti, ypač kai kalbama apie žmogaus teises ir pareigas. Jis cituoja Šv. Pauliaus laišką efeziečiams: „Stovėkite tiesoje, apsijuostę tiesos juosta“ (Ef 6,14). Šis teiginys pabrėžia, kad krikščionys turi būti tvirti savo tikėjime ir ginti tiesą, nepaisant išorinių spaudimų.
Popiežius taip pat ragina katalikus būti ištikimiems savo tikėjimui, nepaisant išorinių spaudimų ar persekiojimų. Jis primena, kad tikėjimas yra dovaną, kurią reikia saugoti ir perduoti kitoms kartoms. Ši mintis ypač aktuali tuo metu, kai Europoje vyko politiniai ir socialiniai neramumai, o Bažnyčia susidūrė su naujais iššūkiais, susijusiais su mokslo ir technologijų pažanga.
Kalboje „Quibus luctuosissimis“ taip pat aptariamas Bažnyčios ir valstybės santykis. Popiežius pabrėžia, kad valstybė turi gerbti Bažnyčios autonomiją ir nesikišti į jos dvasinę veiklą. Jis primena, kad Bažnyčia yra ne žmogiškos, o Dieviškosios kilmės institucija, todėl jos autoritetas yra aukštesnis už bet kokią žemišką valdžią. Šis principas yra svarbus ir šiandien, kai diskutuojama apie religijos ir valstybės atskyrimo klausimus.
„Quibus luctuosissimis“ kalba baigiasi raginimu katalikams būti aktyviems savo tikėjimo liudytojais. Popiežius primena, kad kiekvienas krikščionis turi pareigą ginti savo tikėjimą ir skleisti Evangelijos tiesą. Jis cituoja Kristaus žodžius: „Jūs esate pasaulio šviesa“ (Mt 5,14). Šis posakis pabrėžia, kad krikščionys turi būti aktyvūs visuomenės nariai, kurie savo gyvenimu ir veiksmais liudija apie Dievo meilę ir tiesą.
Popiežiaus Pijaus IX kalba „Quibus luctuosissimis“ yra dokumentas, kuriame atsispindi Bažnyčios pozicija dėl tikėjimo laisvės, Bažnyčios ir valstybės santykių bei katalikų pareigų visuomenėje. Ši kalba primena, kad tikėjimas yra ne tik asmeninė, bet ir bendruomeninė vertybė, kuri turi būti saugoma ir gerbiama. Ji taip pat ragina krikščionis būti ištikimiems savo tikėjimui ir aktyviais jo liudytojais, nepaisant išorinių iššūkių.