XIX amžius buvo laikotarpis, kai pasaulyje vyko reikšmingi religiniai įvykiai, turėję ilgalaikę įtaką tiek religinėms bendruomenėms, tiek plačiajai visuomenei. To laikotarpio įvykiai atspindėjo religijos vaidmenį įvairiose kultūrose ir parodė, kaip dvasiniai klausimai formavo politinius, socialinius bei kultūrinius procesus.
Vienas reikšmingiausių įvykių buvo Katalikų Bažnyčios Pirmasis Vatikano Susirinkimas, vykęs 1869–1870 metais. Susirinkimo metu buvo paskelbtas popiežiaus neklystamumo dogmos principas, kuris įtvirtino popiežiaus autoritetą katalikų doktrinos klausimais. Ši dogma tapo Bažnyčios atsaku į augantį sekuliarizmą ir racionalizmą, kurie tuo metu plito Europoje. Popiežiaus Pijaus IX vadovavimas ir susirinkimo sprendimai turėjo ilgalaikį poveikį Bažnyčios teologinei struktūrai ir jos santykiui su modernėjančiu pasauliu.
XIX amžiuje įvyko ir didysis protestantizmo misijų suklestėjimas. Evangelinės misijos pasiekė tolimiausius planetos regionus, įskaitant Afriką, Aziją ir Ramiojo vandenyno salas. Misijonieriai ne tik skelbė evangeliją, bet ir prisidėjo prie švietimo, sveikatos priežiūros ir infrastruktūros vystymo. Ši veikla dažnai buvo susijusi su kolonializmu, todėl iškilo klausimų apie kultūrų savitumą ir krikščioniškos žinios pritaikymą skirtinguose kontekstuose. Nepaisant to, misijos iš esmės prisidėjo prie krikščionybės plitimo ir sukūrė naujų krikščioniškų bendruomenių įvairiuose pasaulio kraštuose.
Mormonų migracija į Vakarus ir Solt Leik Sičio įkūrimas XIX amžiuje tapo išskirtiniu religiniu įvykiu. Josepho Smitho įsteigta Jėzaus Kristaus Pastarųjų Dienų Šventųjų Bažnyčia patyrė nemažai persekiojimų Jungtinėse Amerikos Valstijose. Po jo mirties Brighamas Youngas vadovavo bendruomenei į Vakarus, kur buvo įkurtas Solt Leik Sitis. Šis įvykis ne tik simbolizavo mormonų siekį rasti saugią vietą savo religinei praktikai, bet ir tapo reikšmingu pavyzdžiu, kaip religinė bendruomenė gali organizuotai veikti ir išlaikyti savo tapatybę net esant sunkioms aplinkybėms.
Bahaizmo atsiradimas XIX amžiuje pažymėjo naujo pasaulinio tikėjimo formavimąsi. Bahá’u’lláh, šios religijos pradininkas, skelbė visuotinę vienybę, lygybę tarp religijų ir tautų bei žmonijos dvasinį tobulėjimą. Bahaizmo mokymas greitai plito Irane ir už jo ribų, pritraukdamas sekėjus iš įvairių kultūrų. Religijos pamatinės vertybės – taika, socialinis teisingumas ir tikėjimas vienu Dievu – tapo šiuolaikinių pasaulinių religijų dialogo pagrindu.
Indijoje XIX amžiuje prasidėjo religinis ir kultūrinis atgimimas, kurį įkvėpė tokie mąstytojai kaip Ram Mohanas Roy’us ir Swami Vivekananda. Šiame laikotarpyje buvo siekiama atgaivinti tradicines hinduizmo vertybes, o kartu reformuoti religines ir socialines praktikas, kurios buvo laikomos nesuderinamomis su šiuolaikinėmis idėjomis. Ramakrishnos misijos įkūrimas ir jos veikla siekė sujungti įvairių religijų dvasines idėjas ir skatinti harmoniją tarp tikėjimų. Šis judėjimas tapo svarbiu etapu Indijos dvasinio gyvenimo ir politinės nepriklausomybės judėjimo raidoje.
XIX amžiaus religiniai įvykiai atspindėjo dinamišką tikėjimų raidą ir jų gebėjimą prisitaikyti prie modernėjančio pasaulio iššūkių. Šios epochos reikšmė išlieka aktuali, nes daugelis joje atsiradusių religinių idėjų ir judėjimų tęsia savo poveikį iki šių dienų.